Man 35 metai. Pora vedybinio gyvenimo metų baigėsi skyrybomis, keletas po to buvusių ilgalaikių santykių irgi. Gali būti viltingas, tikėtis geriausio, bet kai išgyveni vieną nesėkmę po kitos, mintyse nebeskraidai romantiškais vienaragiais.
Visos mano buvusios klasės ir vėliau kurso draugės – ilgalaikiuose santykiuose. Beveik visos turi vaikų. Kai jos kalbėdavo apie savo šeimas, būdavau kaip viena nepritapusi. Vėliau depresinės nuotaikos ėmė imti: kaip ir susitaikiau, kad nieko nėra, bet vis tiek jaučiau tą trūkumą. Praktiškai palaidojau viltį turėti šeimą.
Kas turėjo nesėkmingų santykių, tas supras. Galiausiai imi ieškoti kalčių tik savyje. Kuo esu bloga, kad taip nesiseka? Ar išsirenku blogus vyrus, ar tai aš nenormali? Bėgi nuo minčių, o pabėgti nėra kur. Darbas, pramogos ir pirkiniai – viskas gerai, bet trūksta žmogiško kontakto. Šilumos.
Sakoma, kai baigi ieškoti, laimė pati ateina. Ir tai – tiesa. Juokinga, paprasta tiesa, kad laimė visai šalia mūsų. Tik kartais pamirštame, kad nesame likimo dievai ir bandome viską nuspręsti patys.
Prieš metus sutikau savo mokyklos laikų pažįstamą. Atsitiktinai, darbo reikalais susikirto mūsų keliai. Ir tas žmogus išnaikino visas mano abejones.
Jis ramus, dėmesingas ir atviras. Žmogus su senosiomis vertybėmis, gražiu požiūriu į šeimą. Netikėtai radome tiek bendro. Mokykloje niekada nežiūrėjau į jį kaip į vaikiną, o praėjus tiek metų – negaliu jo atpažinti.
Nuo pirmos buvimo kartu dienos visada jaučiu to žmogaus palaikymą. Draugystę, iš kurios per metus gimė meilė. Neseniai susituokėme ir vestuvės buvo paprastos, be jokios pompastikos, bet iš visos širdies. Planuojame kūdikį. Ar ne likimo ženklas, kad iki susitikdami nė vienas nesusilaukėme vaikų? Nesusiklostydavo.
Ar ne likimas, kad visiems santykiams nepavykus, radome vienas kitą? Ramiai, be dramų. Buvau įsitikinusi, kad meilė – tai sprogimai, drugeliai ir žaibai. Dramos, be jų neįmanoma. O dabar... meilė atėjo ramiai, rūpestingai ir garantuotai. Nebetikiu romantinių filmų pasakomis. Pasaką pagaliau išgyvenu pati.
Labai norėjau papasakoti šią istoriją, kad kitos moterys, kurioms dabar galbūt sunku, žinotų, jog viskas gali pasikeisti. Pati tuo netikėjau, tačiau tikrai gali! Kartais nesėkmės ir problemos mums siunčiamos ne veltui. Likimas geriau žino, kaip viską sudėlioti. Nepasiduokite nusivylimui – laimė gali pati mus rasti. Tik reikia leisti jai ateiti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
