Pagalbos nesulaukė
Stebėjau situaciją žiniasklaidoje ir noriu užstoti šitą šeimą ir tvirtai pasakyti: liaukitės persekioti vaikus auginančias šeimas!
Ar tai yra pagalba, kai šeima priversta slapstytis nuo seniūno, vaikų teisių specialistų ir netgi policijos?
Kokios priežastys privertė šeimą slėptis? Ji slepiasi todėl, kad yra pagrasinta atimti vaikus dėl mokyklos nelankymo.
Pakalbėkim apie jų vaiką. Šeima juk leido jį į vieną mokyklą, paskui bandė leist į kitą, bet susidūrė su fiziniu smurtu mokykloje.
Tėvai ne kartą dėl smurto skundėsi tikėdamiesi pagalbos. Kuo jiems buvo padėta? O gi niekuo. O jeigu vaikas nėra adaptuotas smurtaujančiai aplinkai? Jeigu jis neatsako smurtu į smurtą? Tada jis nesugeba „socializuotis“, o žmoniškai kalbant, nemoka duoti atgal?
Kiekvienas pedagogas, vaikas ar tėvai žino, kad vaikai smurtą nuo kitų vaikų patiria ne per pamokas, o būtent per pertraukas ar po pamokų.
Ką padarė mokyklų kolektyvai, kad prieš vaiką nebūtų smurtaujama? Susirašinėjo su valdininkais porą mėnesių? Tad kodėl dabar stebimasi, kad tėvai pasirinko tokį radikalų būdą apsaugant vaiką nuo smurto?
Kita tema – vaiko vegetarinė mityba. Maitintis vegetariškai ir taip auginti vaiką nėra joks nusikaltimas. Neretai net ir ne vegetarų šeimose vaikai atsisako valgyti mėsą. Tad jeigu mokyklos valgyklos darbuotoja, išėmus mėsą iš sriubos, galvoja, kad ta sriuba tapo vegetariška, tai tik parodo visišką nesuvokimą, kas yra vegetarinė mityba.
Ir nereikia piktintis, kad vaikas apsinuodijo nuo tokios sriubos. Tai visiškai normali bet kokio amžiaus vegetaro reakcija į maistą, kurio nėra valgęs ir kurio organizmas nepažįsta.
Turėtų padėti, ne persekioti
Kitas svarbus aspektas šitoje istorijoje – gyvenamoji vieta. Mieste gyvenantieji nesupranta, kokia yra kaimo gyventojų kasdienybė. Kaime nėra nuo sniego nuvalytų šaligatvių ar takelių bei kas 10 minučių važiuojančių troleibusų. Čia yra užpustyti keliai, tamsa be jokio apšvietimo, vėjas, stingdantis šaltis ir vieną kartą per parą važiuojantis autobusas.
Jei galvojat, kad mokykliniai autobusiukai surenka vaikus nuo kiekvienos sodybos, labai klystate. Dažnai iki autobusiuko sustojimo tenka eiti ne vieną kilometrą, per mišką, o stotelėje nėra jokios užuovėjos nuo sniego, lietaus ar kiaurai košiančio vėjo.
Vieno septynmečio ar net devynmečio negali paleisti, juos būtinai reikia palydėti. Taipogi reikia ir pasitikt, kai vaikai parvežami po pamokų. Net jei vaiko namai netoli kelio, vis tiek vaikui labai nesaugu, jei reikia pereiti kelią: juk autobusiukas nesustoja toje kelio pusėje, kur namai, ir ne kiekvienas pradinukas yra saugus.
Tą įrodo ir neseniai įvykusi tragiška istorija, kai žuvo iš autobusiuko išleistas vaikas. Ar buvo iš tos skaudžios istorijos padarytos išvados? Ar buvo pakeistos kelių eismo taisyklės? Kodėl kitose šalyse, turinčiose žymiai senesnę vaikų pavėžėjimo patirtį, visos mašinos abiejose kelio pusėse sustoja sustojus vaikus vežančiam autobusui, o mes negalim įvesti tokios pataisos dėl vaikų saugumo ? Vėl klausimai be atsakymų.
Būtent dėl šių priežasčių ne viena šeima susimąsto, ar jų septynmetis pakankamai subrendęs tokioms kelionėms, ar gali jis pusdienį praleisti už keliasdešimt kilometrų nuo namų. Juk jam sunegalavus, tėvai net negali atvažiuoti ir jų pasiimti iš mokyklos, ypač jei namuose likusi tik mama su keliais mažesniais vaikais.
Sudėliojus visus šituos faktus, man kyla pagrįstas klausimas: kodėl šeimai neleidžiama pasirinkti kitos mokymo formos, pavyzdžiui, mokymo namuose? Tai aktualus klausimas ne tik šitai šeimai, bet daugeliui šeimų, ypač gyvenančių kaimuose bei atkampiose vietovėse, taip pat vaikams, kurių atžvilgiu yra smurtaujama mokyklose.
Ar ne geriau ramiai pasiūlyti kompromisinį variantą, kai vaikai būtų priskirti konkrečiai mokyklai, būtų aprūpinti mokykliniais vadovėliais ir paskirtos atsiskaitymų dienos? Vietoje to, kad su policija ieškotų jų slėptuvės, terorizuotų ir gąsdintų neįgalią močiutę ar su policijos mašina gainiotų laukais bėgantį tėtį?
Vaikų teisių ir seniūnijos darbuotojai turėtų ne imtis represinių priemonių pasitelkiant policiją, ne gąsdinimo vaikų atėmimu, ne pasakoti patyčiomis dvelkiančias istorijas apie vaikų tėvus, o rasti ryšį su šeima. Juk pirmą žingsnį mama jau padarė parašydama viešą laišką. Linkiu visiems išminties sprendžiant šitą situaciją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
