Slaugos namuose nusilpo
Jūs turbūt pastebėjote, kad kiekvienas pagyvenęs žmogus kaip kokio maro bijo slaugos ligoninės. Jiems ši įstaiga asocijuojasi su mirtimi. Ir tai yra siaubinga tiesa. Daugelis, nuėjęs ten savo kojomis, atgal nebesugrįžta. Va tokia realybė. Prieš kelis mėnesius į slaugos ligoninę pateko ir mano 75 metų teta.
Susirgus, ją iš pradžių paguldė į rajono ligoninę, o po savaitės, kadangi ji vis dar buvo silpna, jos pačios prašymu, buvo perkelta į slaugos ligoninę, nes namuose, kuriose ji gyveno viena, jai būtų sunku savimi pasirūpinti.
Po dviejų gulėjimo mėnesių slaugos ligoninėje, į kurią teta nuėjo savo kojomis, iš vaikščiojančios ir protaujančios, galinčios pasiskambinti telefonu moters ji patapo visiškai neįgali.
Dabar ji negali nei atsisėsti, nei atsikelti. Taip pat ji prarado gebėjimą orientuotis aplinkoje bei sunkiai atpažįsta savo artimuosius. Giminės įtaria, kad tokia silpna ji tapo nuo raminamųjų vaistų, kuriais ją girdo slaugos namuose, kad ji niekam netrukdytų.
O kadangi ji yra prislopinta, tai ir nepavalgo gerai, ir neatsigeria vandens tiek, kiek reikia sveikatai palaikyti. Todėl ir silpsta. O aptarnaujantis personalas visai į tai nekreipia dėmesio. Kaip nekreipia dėmesio ir į pragulas, atsiradusias nuo laiku nepakeistų sauskelnių.
Giminės bandė kovoti su neteisybe, bet nieko nepešė. Buvo liepta ligonę pasiimti namo ir ten ja rūpintis, jei priežiūra netinka. Išklausius šią istoriją patariau tetą pasiimti, nes tikrai numirs ten begulėdama. Ir papasakojau savo patirtį.
Už pagalbą pakelti mokėjo papildomai
Mano mama pateko į slaugos ligoninę, kai neteko sąmonės namuose ir aš dėl didelio jos svorio negalėjau jai pakeisti sauskelnių. Nors aš ir žinojau, kad mama jau miršta, tačiau slaugos ligoninėje nepalikau jos vienos.
Dvi savaites kiauras dienas budėjau prie jos lovos, tik nakčiai sugrįždavau namo. Slaugos ligoninės personalas nebuvo patenkintas matydamas mane palatoje. Buvo daug kartų siūlyta išeiti. Tačiau aš šiuos prašymus ignoravau. Ir labai gerai dariau. Nes jei manęs šalia nebūtų, mano mama būtų visiškai neprižiūrima ir mirtų dar didesnėse kančiose nei mirė.
Slaugos ligoninėje yra labai keista tvarka. Sauskelnes keičiama tik du kartus dienoje. Ryte ir vakare. Jei ligoniui nutinka nelaimė tuojau pat po rytinio sauskelnių keitimo, jis nešvarus gulės iki vakaro ir niekas jam anksčiau laiko sauskelnių nekeis.
Jei manęs nebūtų šalia mamos, įtariu, jai sauskelnės būtų apskritai keičiamos kartą per savaitę. Nes kiekvieną kartą atėjus ir pamačius, kad mano mama yra didelio svorio, prasidėdavo dejavimai.
Slaugės padėjėjos aiškino man, kad jos neprivalo kilnoti tokį didelį svorį, (o kas privalo?!) kad jos visos yra su radikulitais ir kad aš kiekvieną kartą joms atėjus pasirūpinčiau, kad šalia būtų dar mažiausiai du žmonės, kurie padėtų kilnoti mamą.
Ir aš ieškojau tų žmonių. Bėgiojau po slaugos skyrių kviesdama valytojas ir kitas slauges, dirbančias kitose palatose. Be abejo, ne nemokamai. Už paslaugas teko atsilyginti. O jei manęs šalia nebūtų…
Vaistų reikia išsireikalauti
Kadangi mano mama buvo gulinti, o slaugos ligoninėse niekas tokių ligonių nevarto, (mano mamos neatėjo vartyti nė karto, kaip, beje, ir šalia gulinčių senelių), ant jos kūno atsirado pragulų.
Prašiau specialaus čiužinio nuo pragulų, tačiau slaugos ligoninės personalas paaiškino, kad tokio čiužinio neduos, nes nepriklauso. (Tai kam priklauso, jei ne gulinčiam?) Teko pirkti pačiai. O šalia gulėjusi senelė, kuria nebuvo, kam pasirūpinti – puvo gyva nuo pragulų...
O kas baisiausia, žmonės slaugos ligoninėse ne tik pūva gyvi. Jie dar ten miršta ir nuo bado. Įsivaizduokite – pietų metas. Slaugės padėjėja atneša lėkštę sriubos ir košės. Ligonis nevalioja pats pavalgyti. Darbuotoją erziną, kad ligonis valgo lėtai. Ji įkiša kelis šaukštus į burną ir išeina.
Kai po valandos ligonis išalksta ir paprašo valgyti, slaugė apšaukia liepdama laukti vakarienės arba paduodą kokį sausainį, kurį randa senolio spintelėje. Jei neranda, dar ir pažemina žodžiais: "Matai, niekam nerūpi. Spintelė tuščia." O kad tai ji kalta dėl ligonio alkio, net nesusimąsto.
Be visų šių baisybių slaugos ligoninėse ligoniai nėra tinkamai ir gydomi. Dėl mamos gydymo teko net susipykti su gydytoja, kuri nenorėjo jai tęsti gydymo ir statyti lašelinės. Taip pat nenorėjo skirti stiprių skausmą malšinančių vaistų.
Sakė: „O kam? Mama be sąmonės, jai neskauda.“ O kad ji nuolat dejuoja, nieko nereiškia. Po ginčo mamai vaistus vis dėlto pradėjo leisti, tačiau ji vis tiek dejavo. Greičiausiai gydytoja leido jai vandenį, nes susitikus su manimi vengė žiūrėti į akis… Vargšė mano mama...
Šalia mamos gulėjusios senutės irgi buvo likę be gydymo. Joms atnešdavo vaistų, bet nekontroliavo, ar jos išgerdavo. Vėliau neišgertus vaistus nustumdavo į spintelės stalčiuką sakydamos, kad išgers vėliau. Arba artimieji sugirdys. O galiausiai vaistai buvo išmetami. Štai tau ir kvalifikuota medicininė pagalba… Priešui nelinkėčiau atsidurti tokioje priežiūroje…
Išsigando, kad nebepamatys gyvos
O dabar apie tą perskaitytą postą. Moteris pasidalino savo skausmu ir paprašė patarimo. Ji pasakojo, kad jos močiutė buvo paguldyta į slaugos ligoninę, sekančią dieną buvo paskelbtas karantinas ir jos dvi savaitės negali nei aplankyti, nei pamatyti. Ji pergyveno, kad močiutė net nežino, kur dingo jos giminaičiai ir jos nebeaplanko.
Pasak moters, jos močiutei niekas neįpila net stalo vandens, niekas nepaklausia, ar jai kas nors skauda. Moteris bijo, kad ji gali nebespėti aplankyti savo senolės iki baigsis karantinas. Todėl ji išsigandusi prašė feisbuke žmonių patarimo, kaip tokioje situacijoje vertėtų elgtis, ar perkelti senolę į kitą ligoninę, ar vežtis namo.
Visų patarimas buvo vienintelis – pasiimti į namus, nes slaugos namuose senelę nukankins. Ir tai tiesa. Reikia bėgti iš ten. Kitaip laukia mirtis. Kaip ir mano tetos, jei jos nepasiims iš slaugos ligoninės.
Dieve Dieve, kokiais laikais gyvename… Nei gimti saugiai galima, nei numirti žmoniškai. Ir niekam nerūpi. Visi tyli. Apsimeta nematantys. O reikia rėkti visu balsu! Atkreipkite pagaliau kas nors dėmesį į žmonių priežiūrą slaugos namuose!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
