Beribė mamos meilė berniuką sugadino: vaiko elgesiu baisisi net giminės

Man nusibodo tylėti apie sūnėno elgesį. Sesuo nenorėjo (o gal nesitikėjo) išgirsti tiesos. Seserį myliu. Mes pametinukės, todėl buvome artimos nuo kūdikystės. Vaikystėje kartu žaisdavome.

 Mamos išlepintas berniukas savo elgesiu šokiravo giminaičius.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Mamos išlepintas berniukas savo elgesiu šokiravo giminaičius.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Mamos išlepintas berniukas savo elgesiu šokiravo giminaičius.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Mamos išlepintas berniukas savo elgesiu šokiravo giminaičius.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Alma

Mar 9, 2019, 10:51 AM, atnaujinta Mar 9, 2019, 10:51 AM

Sesuo atsidavė motinystei

Paauglystėje dalinomės paslaptimis, apkalbinėdavom berniukus, dangstydavom viena kitą nuo tėvų. Suaugusios visada skubėdavom palaikyti viena kitą. Aš gyvenau žinodama – kad ir kas nutiktų, šiame pasaulyje yra žmogus į kurį galiu atsiremti. Ji žinojo, kad visada gali kreiptis į mane, jei prireiktų.
 
Santykiai pasikeitė, kada sesuo ištekėjo ir tuoj po to pasigimdė sūnelį. 

Per metus iš savarankiškos, tvirtą nuomonę ir puikų humoro jausmą turinčios moters ji pavirto vaikštančiu ir kalbančiu sūnaus priedu. Neperdedu. Sesuo tarsi ištirpo savo sūnuje ir likęs pasaulis jai nustojo egzistuoti. 

Mano jausmų tai nelietė. Mylėjau ją kaip ir anksčiau ir tebelaikiau artimiausiu žmogumi pasaulyje. Mylėjau ir tebemyliu sūnėną. 

Gal todėl tylėjau, kada sesuo metė mėgstamą darbą ir atsidavė motinystei, tapdama finansiškai priklausoma nuo savo vyro. Padarė tai, nors ne kartą prisiekė niekad to nedarysianti. Juk buvo mačiusi sočiai skyrybų ir matė, kaip moterys lieka vienos, skurde. 

Sūnui leido per daug

Gal todėl tylėjau, kai visi mūsų pokalbiai prasidėdavo ir baigdavosi sūnėnu. Jo kakučiais, jo pomėgiais, jo džiaugsmais. 

Gal todėl tylėjau, kai gaudavau dovanų sąrašus prieš sūnėno gimtadienį, Kalėdas ir kitas šventes. Be kalbų pirkdavau brangius firminius lavinamuosius žaislus, knygeles. 

Kartą padariau klaidą. Išrinkau dovanėlę savo nuožiūra. Nupirkau sūnėnui įvairiomis spalvomis šviečiantį kardą. Žaislas nepraėjo sesers kontrolės. Atsidūrė šiukšliadėžėje, net neišpakuotas. Net jaučiausi kalta, kai sesuo pasakė „kiniško šlamšto mano vaikui nereikia“. 

Tylėjau tada, kai išrinkau ir padovanojau sūnėnui lietuviškų pasakų rinktinę, o sesuo pasibaisėjo. Pasakė, kad niekada jų neskaitys. Nes tos pasakos skatina smurtą! 

Tylėjau, kai jai atvažiavus į svečius, sūnėnas viesulu lėkdavo per mano namus laužydamas ir daužydamas viską, ką tik pasiekia. Paskui jau apsidrausdavau. Tiesiog sukilnodavau brangesnius daiktus toliau nuo akių. 

Tylėjau, kada sūnėnas pabandė įspirti mano šuniui, iš prieglaudos paimtam mažam baikščiam padarui. Paskui išklausiau ilgą sesers moralą apie tai, koks baisus mano šuva. Kaip jis drįsta urgzti iš po sofos ir net šiepti jos sūnui dantis! 

Tylėjau, kai sesuo skųsdavosi aplinkiniais: pardavėjais, praeiviais, pažįstamais, gydytojais... Visais, kas tik kreivai pažiūrėdavo į jos vaiką. Kiekvienam, kas išdrįsdavo pasakyti jam pastabą. 

Galų gale mano kantrybė trūko. 

Po sūnėno poelgio nebeišlaikė

Tą dieną šventėme mūsų mamos gimtadienį. Susirinkome tėvų namuose, susėdome prie stalo, pradėjome šnekėtis, o vėliau nusprendėme eiti į lauką. Sesuo šiek tiek užtruko nukraustydama stalą, todėl močiutė pasisiūlė aprengti anūką. 

Jis muistėsi, zyzė. Kai močiutė bandė uždėti kepurę, nusitraukė ir nutrenkė ją ant grindų. Močiutė pasilenkė jos pakelti... O sūnėnas vožė delnu močiutei per veidą. Patikėkit – vožė, kad net numušė akinius. 

Tada aš neištvėriau. Paėmiau sūnėną už rankos ir žiūrėdama į akis griežtai išrėžiau, kad nedrįstų mušti mano mamos. Niekada. 

Sesuo atlėkė kaip viesulas. Stvėrė apstulbusį vaiką ir paleido kakarinę. Išvadino mane sadiste, šlykštyne. Palinkėjo niekada neturėti vaikų, jei nesuvokiu – negalima kelti balso ant vaiko, jokiomis aplinkybėmis. Su vaikais galima tik kalbėtis ir tik gražiuoju. 

Neištvėrusi ironiškai paklausiau, kodėl sąvoka „auginame be smurto“ negalioja sūnėnui. Jam beveik penkeri, jau turėtų suvokti, kad negražu mušti močiutę. 

Sesuo nutilo, skubiai apsirengė ir išlėkė iš namų. 

Nuo tada su manimi nesišneka. Tiesa, mamai pasisakė, kad aš sukėliau jos vaikui traumą. 

Nežinau ar mes susitaikysim. Sesuo rimtai užsiraukė. Dabar ir aš jos juoduosiuose sąrašuose. 

Kuo ilgiau galvoju apie šitą situaciją, tuo labiau noriu jos paklausti: „Kaip manai, ar mūsų tėvai buvo geri?“

Žinau, ką ji atsakytų. Mūsų tėvai buvo nuostabūs. Jie augino mus tais laikais, kai buvo galima sudrausminti įsišėlusius vaikus. Abi esam gavę velnių ir tikrai už reikalą. Užaugom padoriais žmonėmis, baigėm mokslus, nenuėjom šunkeliais, nes aiškiai žinojom leistinas ribas. 

Noriu pažiūrėti jai į akis ir paklausti ar jai neatrodo, kad kartais reikia sustabdyti tvoti pakilusią ranką. Kartais reikia tvirtai pasakyti „negalima“. Ypač tada, kai tą ranka pakelta prieš žmones, kuriems esi skolinga už gyvenimą. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.