Močiutė dažnai su nostalgija pasako: „Tada buvo kitaip“. Aš, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, neįžvelgiu, ko ten galime ilgėtis?
Domiuosi tuo laikotarpiu ir iš močiutės pasakojimų susidariau gana aiškų vaizdą. Tai, ką matau vaizduotėje, mane šiurpina.
Reikėdavo pasverti kiekvieną žodį
Kaip galima pasiilgti laikotarpio, kada nebuvo žodžio laisvės? Tada nežinojai, ar gali pasitikėti draugais, kaimynais, net giminaičiais. Prieš kalbant reikėdavo pasverti kiekvieną žodį. Papasakojęs anekdotą apie komunistų partiją, galėjai atsidurti už grotų, ar pvz. už poliarinio rato.
Dabar tokį absurdą sunku net įsivaizduoti. Taip pat nesuprantu, kaip galima ilgėtis sovietinės medicinos. Ko ten pasiilgti? Dantų gydymo be nuskausminamųjų? Purvinų, griūvančių ligoninių? Sveikatai kenksmingų vaistų?
Senelė sako, kad gydymas būdavo nemokamas. Tačiau prisimena ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kaip nešė daktarams kyšius. Išsiklausinėdavo pažįstamų, kiek duoti gydytojui specialistui, kad nebūtų per mažai. Sudėdavo pinigus į vokelį, o jau tada pradėdavo ruoštis į ligoninę ar polikliniką. Pasak jos, be pakištuko negaudavai normalaus gydymo. Kyšis daktarui buvo privalomas ir savaime suprantamas dalykas. Gėda buvo neduoti. Va jums ir nemokama medicina.
Tuščios parduotuvių lentynos
Nesuprantu, kaip galima ilgėtis laiko, kada žmonės negalėjo laisvai keliauti. Dabar mums atviras visas pasaulis. Nors esu studentė, spėjau aplakstyti pusę Europos ir daug pamatyti.
Močiutė moka prancūzų kalbą. Būdama jauna norėjo aplankyti Paryžių. Tai buvo karščiausia jos svajonė, kuri neišsipildė. Močiutės būtų paprasčiausiai neišleidę iš Sovietų sąjungos. Kur galėdavai keliauti sovietmečiu? Teisingai. Niekur. Nebent į Maskvą.
Nesuprantu, kaip galima ilgėtis laikmečio, kada parduotuvių lentynose būdavo tuščia, o norėdami nusipirkti paprasčiausių produktų žmonės stovėdavo kilometrinėse eilėse. Pardavėjos buvo įžūlios, net chamės. Apie mandagų aptarnavimą nebuvo net kalbos. Ko gero, džiaugdavaisi ištrūkęs iš parduotuvės neaprėktas.
Padorios mėsos pirkti nebuvo. Vien tešmenys ir kanopos. Dešrelės ir tos buvo retenybė.
Močiutė ne kartą pasakojo, kaip jai teko šalti eilėje prie apelsinų, mandarinų. Prisimena, kad kartą pavyko nupirkti žalių bananų. Tai buvo tikras įvykis! Juos nokino ant palangės, o paskui ragavo su kaimynais. Nes kaimynams jau nebeliko.
Apie rūbus ir avalynę nekalbu visai. Jie buvo negražūs, nemadingi ir nepatogūs. Jei norėdavai padoraus drabužio, pirkdavai iš spekuliantų ir permokėdavai dešimt kartų. Močiutė su nostalgija prisimena laikus, kada visos moterys mokėjo siūti, megzti. O kas daugiau joms beliko?
Pakalbėkim apie intymesnius dalykus. Paprasčiausius įklotus, kurių dabar pilnos parduotuvės. Atsiprašau, kad užkabinau šitą temą, bet... Man pasakojo, kaip vargo moterys „tomis“ dienomis. Tikriausiai nė viena dabartinė mergina nesutiktų šitaip kankintis.
Kosmetika apskritai atskira tema. Kiek rūšių veido kremo buvo galima nusipirkti? Dvi? Tris? O dar tas blakstienų tušas, į kurį reikėdavo paspjaudyti, kad suminkštėtų ir užsitepus sušokdavo gumulais!
Moterys vargdavo
Kartais paskaitau senas, sovietinių laikų namų ūkio enciklopedijas. Nesistebiu, kad fotografijose aštuoniolikmetės merginos atrodo trisdešimties, o dvidešimt penkerių – kaip keturiasdešimtmetės.
Vargšės buvo tų laikų moterys. Skalbimas užimdavo visą dieną ir išsunkdavo paskutines jėgas. Laimingosios turėdavo skalbykles, bet ne automatines. Gręžti ir skalauti vis tiek reikėjo rankomis. Kiekviena dėmė, kad ir riebalų, virsdavo problema. Juk nebuvo nei dėmių valiklių, nei paprasto indų ploviklio, kad išvalyti.
O kur dar vaikai, namai ir jų priežiūra! Nors tais laikais buvo kalbama apie lyčių lygybę, namų ruoša buvo moterų ir tik moterų rūpestis. Nesistebiu, kad jos be laiko susendavo.
Girtuoklystė buvo laikoma norma.
Kaip galima šito pasiilgti? Gal kas pasakys, kad dabar žmonės vartoja daug alkoholio, man regis, sovietmečiu gėrė daug daugiau. Buvo nieko tokio išgėrus ateiti į darbą, pragerti algą ir panašiai. Girtas santechnikas išvis žanro klasika.
Kartais močiutė padūsauja, kad sovietmečiu vaikai visą dieną lakstydavo lauke, nesėdėjo prilipę prie kompiuterio. Ok, kompiuterių tada nebuvo, bet juk buvo televizoriai! Tik rodė jie dvi programas, tuos pačius filmus sukdavo metų metus. Dažniausiai apie partiją ir tėvynę. Komedijas rodydavo taip retai, kad jų laukdavo kaip išganymo.
Močiutė dažnai sako, kad tais laikais žmonės buvo kitokie. Jautresni, padėdavo vienas kitam. Kaimynai bendraudavo tarpusavyje, nebuvo tokie susvetimėję. Gal taip ir buvo, aš nežinau. Tačiau ir tam yra priežastis: telefonas tik kas penktame bute, automobilis prabanga, o juk nutinka visokių nenumatytų dalykų! Gyventi pavieniui buvo tiesiog neįmanoma.
Negalėčiau galėčiau išgyventi tais „gerais“ laikais. Tikrai ne.
Seneliai sovietmečiu buvo jauni. Manau, kad ilgisi jaunystės. Ilgisi išėjusių draugų, giminaičių.
Jei gerai pasikapstytume, sovietmečio jie nesiilgi. Mano nuomone, tokio baisaus, pilko ir beviltiško laikotarpio neįmanoma ilgėtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
