Namie – obuoliai ir žemuogės
Tik mano tėtis visiems kiemo vaikams galėjo „suorganizuoti“ tokius kvadratinius linoleumo „pašikniukus“ – kaip lėkdavom žiemą su jais nuo kalniuko!.. Kai buvau paauglė, kiekvieną žiemą eidavom prie Nemuno pasižiūrėti ledų sangrūdos. Neatsimenu, ar mes ką nors kalbėdavomės eidami, bet, rodos, ir dabar matau, kaip einant mišku tėtis netikėtai papurto man virš galvos eglės šaką ir pabyra sniegas... Paskui brenda per pusnį, kad nuskintų raudonų putino uogų kekę.
„Jas mėgsta zylukės, bet ir tu paragauk...“, – sako.
Vasarą važiuodavom žemuogių į mano vaikystės kaimą. Ten, ant pirkios būklių, jos sirpo didelės ir saldžios. Beje, būklėmis dzūkai vadina vietas, kur būta namų, sodybų.
Tėtis man rodydavo tolumoj kalveles ir vardindavo: ten gyveno Degėsiai, ten Jegelevičiai... Beveik visus kaimynus jau priglaudė kapinaičių žemė. Per rugius brisdavom kaimynų būklių link. Lyg į svečius. Pasiskinti jau sulaukėjusių obuolių, kurių vidurys buvo lyg peršviečiamas gintaras... Bet žemuogės buvo saldžiausios ant savų būklių.
Dziedulio džiaugsmas
Kaip ir visos paauglės svajojau, kad mano išrinktasis bus toks, kaip tėtis. Paskui užaugau, išvažiavau iš namų, o tėtis kažkaip greitai visai pražilo ir lyg paseno... Jo rūpestis buvo, kad vienturtei studentei nieko netrūktų. Aš to net nenujaučiau. Juk meilės tai netrūko.
Kartą iš Vilniaus namo sugrįžau su drauge. Buvo ruduo, šlapia, mes ilgai vakarojom, juokavom, o ryte atsikėlusios radom tėčio išvalytus ir išdžiovintus mūsų batus. Po trisdešimt metų draugė man tai priminė... Tai ko galėjo trūkti? Vėl laukė draugai, mokslai... Išvažiavau, gal ir nepadėkojau...
Bet kaip tėveliai atjaunėja, atsigauna, ima puoštis, kai vienas po kito gimsta anūkai! Kad močiutės dėl anūkų eina iš proto, visiems ir taip aišku. Bet dziedulis!
Šviečiant pavasario saulei išvairuoja, būdavo, vežimuką į parką ir jį pastato taip, kad mažosios veidukas būtų šešėly, o kojytes glostytų saulytė. O pats, visas žilut žilutėlis, išdidžiai vaikšto aplinkui ir grožisi... Po poros metų jau du pyplius išsiveda prie Alytaus Gulbynės tvenkinio gulbių parodyti. Per tokias išvykas vaikams ne tik gulbes parodo, bet ir atsako į tūkstantį klausimų.
Ir nieks nesibaigia
Dar po poros metų vaikai jau sėda skaityti. Tada dziedulis užsideda akinius, kosteli, kad būtų rimčiau, ir šešios akys skaito didelėmis raidėmis parašytas pasakas. Arba du vyrai – senas ir mažas – susėda ant kilimo kortom lošti. Kartais (labai retai) mažasis pralaimi ir kortos vienu rankelės mostu nukeliauja kur nors po lova ar spinta...
Tada dziedulis susiranda ilgą liniuotę, ramiai ištraukia ja visas kortas, ir žaidimas tęsiasi. Va tokia pedagogika! Žiūrėdavau į juos ir grįždavo mano vaikystės prisiminimai. Lygiai tas pats. Tik anūkams laiko dar daugiau, meilės dar daugiau, patirties ir šilumos dar daugiau.
Su didele meile žiūrėdavau ir į drauge dirbančius, bendraujančius du vyrus – savo tėtį ir savo vaikų tėtį. Neatsimenu savo tėtės pykstančio, barančio, priekaištaujančio ar šaukiančio. Jei kas ne taip – nutyla. Viską išgyvendavo širdyje. Gal todėl – širdis, sakė gydytoja tada, kai nesuspėjau, gal todėl... Širdis.
Tėčio pasiilgstu. Koks jis dabar būtų? Net nežinau. Neseniai ilgiau užtrukau darbe. Paskambino sūnus ir panašiu kaip dziedulio balsu, ir su panašiu rūpesčiu jau suaugusio balse paklausė, ko norėčiau vakarienei... O Dieve! Tai kaip netikėt, kad gyvenime pabaigos nėra. Na, nėra tos pabaigos. Kol prisimenam. O gal ir ilgiau.
Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums – pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
