Ir štai ką radau: „Tai, kas nutiko šiai merginai, yra siaubų siaubas! Pati sau nepadės. Nepadės ir jos šeima, nes nėra galimybių! Gyvenimas jai ir taip nebuvo pats dosniausias. Skaitau ir gumulas gerklėje stringa. Baisu! Mes turime jai padėti! Padėkime jaunam žmogui atsitiesti!“
Perskaičiau ir susimąsčiau, ar tikrai visada pagalbos ranka ištiesiama nesitikint grąžos sau ir ar tokiu būdu nesiekiama tik paglostyti savo iškreiptą savimeilę? Kam priklauso užgauliai suraityti žodžiai „nepadės ir jos šeima“? Didelę širdį turinčiam žmogui ar individui, gebančiam į viską žvelgti tik per finansinę prizmę?
Dėl ko mergaitės artimųjų kreipimasis dėl finansinės paramos į geros valios žmones (kas, mano manymu, ir yra pagalba nelaimės ištiktai mergaitei ir jos tėčiui) buvo tarsi nurašytas į niekur? Pats S.Vaitulionis dėl panašios iniciatyvos jo sekėjų dėka prilyginamas angelui žemėje.
Dar žiauriau skamba tie žodžiai, kai pradedi galvoti apie nukentėjusios mergaitės tėtį, šiuo metu išgyvenamus jo jausmus. Kaip tuščia turi būti žmogaus kūne ir sieloje, jei negali suvokti, kiek daug tėčiui prireiks jėgų (ne pinigų), kad padėtų savo dukrai pasveikti.
Ir vargu, ar pavyks paaiškinti kitam žmogui, kaip nepakeliamai sunku matyti savo sumaitotą vaiko veidą, jo palūžusią sielą. Kiek reikia valios pastangų, kad nepasiduotum instinktui ir nepadarytum to paties savo dukros skriaudėjui. Kiek reikia sukaupti jėgų, kad galėtum kaskart padrąsinančiai spustelėti ranką savo mergytei, nors pačiam iš sielvarto norisi tik kaukti vilku ar it mažam vaikui priglausti galvą kam nors ant peties ir iš širdies išsiverkti.
Kiek reikia turėti stiprybės, kad kaskart, diena iš dienos, vis pažvelgtum savo dukrai į akis ir nusišypsotum. Plačiai nusišypsotum, kad įkvėptum ją gyventi, sveikti ir tikėti. Tikėti gražia ateitimi, kuri neabejotinai išauš.
Žinoma, pinigais tikrai nepamatuosi (o kitaip matuoti, galimai, S.Vaitulioniui ir neišeina), kaip labai merginai reikės padėti sau, norint atlaikyti jos gležnus pečius užgriuvusius pernelyg sunkius išbandymus.
Pabaigai. Pastaruoju metu dažnai yra kritikuojamas posakis „geri darbai daromi tyliai“ - suprask, reikia kalbėti apie tokius dalykus, kad įkvėptum ir kitus padaryti ką nors kilnaus. Reikia, tikrai reikia, kad kuo plačiau sklistų žinia, motyvuojanti padėti kitam.
Bet jeigu jauti, kad meilė sau ima viršų, kad galbūt trūksta elementarių psichologinių žinių, gal vertėtų susilaikyti ir ištiesti pagalbos ranką tyliai, o žinutės sklaida užsiims žmonės, kuriems nesvetima empatija?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
