Pirmiausia, niekada negalvojau, kad alkoholizmas yra liga. Mano sąmonėje tai buvo pasileidimas, valios trūkumas ir didžiulė gėda. Jau paauglystėj pasąmoningai neturėjau abejonių – žinojau, kad gersiu. Man tai atrodė natūralu: suaugi, išsilaikai teises, pradedi gerti, rūkyti. Atrodė normalus gyvenimo būdas.
Balių kultūra
Matydavau nedaug įkalusius artimuosius, jie būdavo linksmi, faini, ir man norėjosi tokios atsipalaidavusios būsenos. Jaučiausi kažkiek atsiskyręs nuo kitų, šiek tiek kitoks, gal prastesnis. Niekada su niekuo apie tai nekalbėjau, buvau labai uždaras. Apie kitus dalykus galėdavau papasakot, bet apie savo jausmus – tikrai ne. Šeimoj visi buvo uždari.
O žmogiškai juk norisi jaustis kaip? Gerai. Tikėjimo nelabai buvo, nebent matydavau kokias į bažnyčią einančias bobutes, o toks kaip jos būti juk nenori. Nebuvau matęs natūraliai laimingo, šviesaus, alkoholio nevartojančio ir nedavatkiškai tikinčio, doro vyriškio.
Negeriančius vadinau asilais ir debilais, nesuvokiau, kaip taip galima. Dabar jau suprantu, kad čia nebent aš buvau asilas ir debilas :D. Vienintelis dalykas, kurį mačiau aplinkoje pakeliant ūpą – alkoholis. Buvo didelė balių kultūra. Matydavau ir blogąją, nusigėrusiųjų pusę, bet manydavau, kad su manim taip nebus.
Nuo namų iki parduotuvės
Ragauti pradėjau paauglystėje, o baigęs 12 klasių jau tikrai gėriau. Studijos, naujas miestas, nauji draugai... Alus yra studentų duona – tikėjau tokiais dalykais. Tikėjau, kad alus „iki kibiro“ kiekio yra gaivinantis gėrimas. Kasdien išgerdavau po kelis butelius, bet tai nesukeldavo jokių pasekmių.
Ilgai nesuvokiau, kad tai problema. Bet paskui pradėjau suprasti, kad man jau kažkiek viskas trukdo. Iš ryto skaudėdavo galvą. Ir paskui sniego kamuolys: dažnėjo išgertuvės, didėjo kiekiai, rytais bloga... Pagalvojau, kad reikia pamažinti. Nuo tada prasidėjo mano kova su alkoholiu.
Bandžiau išmokti gerti po mažiau, rinkausi silpnesnius gėrimus, mėginau sportuoti... Kurį laiką kažkiek ir pavykdavo, bet tada patikėdavau, kad reiškia, galiu kontroliuoti gėrimą! O kitą pirmadienį užsikabindavau iš naujo.
Baigus studijas gėrimas tik didėjo, nusivylimų daugėjo. Jau ėmė kalbėt ir aplinkiniai, kad negerai. Ėmiau piktnaudžiauti valdžia, vairuoti girtas ir panašiai. Bandžiau keisti darbus, bet niekas ilgam nepadėjo.
Draugai pradėjo kurti šeimas, verslus, atsirado vaikai. O pas mane – kaip nėra, taip nėra. Nurašiau save. Santykiai su moterimis labai greit nutrūkdavo – pats juos nutraukdavau, nes buvimas su kitu žmogum man trukdydavo gert. Jeigu reikdavo rinktis, seksas ar šnapsas, rinkdavausi šnapsą, o kitkas – jei bus jėgų.
Paskutinėmis gėrimo dienomis mane jau metė iš darbo, draugų nebeturėjau, nuo visų pats buvau nusisukęs, kad nemaišytų man gerti. Mano pasaulis susitraukė į maršrutą „nuo namų iki parduotuvės“. Ir vis tiek atrodė didelė gėda pripažinti, kad aš – alkoholikas.
Vietoj kapų - į AA
Paskutinę gėrimo dieną atsiminiau, kad yra dar toks dalykas kaip Dievas. Man jau buvo šakės. Todėl mintyse paprašiau jo, kad pasiimtų mane į kapines – taip, maniau, visiems bus geriausia.
Taip įvyko mano pasidavimas. Didysis lūžis buvo tada, kai paleidau savo gyvenimo kontrolę, kai pripažinau sergantis.
Į kapines manęs nieks neėmė, bet kitą rytą iš kolegos išgirdau: „Nori mest gert?“ Sakau: „Noriu.“
Kolega nuvežė mane pas 8 metus blaivą žmogų ir savo akimis pamačiau šviesų vyrą, kuris pasakojo man, kaip gėrė. Pamačiau pavyzdį ir patikėjau, kad tai yra įmanoma. Įmanoma negerti, būti laisvam ir natūraliai laimingam.
Į Anoniminius Alkoholikus (AA) atėjau būdamas 29 metų. Buvo toks šiltas jausmas, viskas tarsi atsileido... Suvokiau, kad dabar man bus gerai. Gimė begalinis ryžtas daryti viską, kad likčiau blaivas.
Pavyko iš gėrimo išeiti be detoksikacijų, lašelinių, vedė vidinė jėga, entuziazmas. Paskui nuėjau į „Minesotą“, joje sužinojau, kad čia ne pasileidimas ir ne gėda. Tiesiog liga. O ligą galima gydytis.
Per visus gėrimo metus – nepaskaičiuosiu, kiek buvo bandymų suvaldyti save, alkoholį... Viskas baigėsi tik nusivylimais. Bet įdomu tai, kad viskas vedė į didžiąją pergalę. Niekada nepagalvojau, kad 1000 nesėkmių gali atvesti į vieną didelę sėkmę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
