Priminsiu, tada buvau 18-os ir gulėjau sanatorijoje. Pabėgusi tada iš kambario, kuriame gyvenau su moterimi, privertusią mane stebėti jos lytinį aktą, stengiausi vengti su ja bet kokio kontakto.
Tačiau ji, lyg tyčia, visada patekdavo į mano akiratį. Atrodytų, kad ji tyčia sekiojo mane, norėdama paerzinti arba dar labiau pagąsdinti. Susitikusi su manimi ji plačiai dirbtinai išsišiepdavo bei mandagiai pasisveikindavo, tačiau žvilgsnyje matėsi neapykanta man – mergaitei, tapusiai jos ištvirkusio gyvenimo liudininke.
Nutempė automobilio link
Ką ir pasakyti, po tokių jos žvilgsnių būdavo nejauku vienai vaikščioti po sanatoriją bei lankytis procedūruose. Bijojau net išeiti į gamtą pasivaikščioti. Tos moters meilužis, su kuriuo ji mylėjosi man stebint, irgi į mane žiūrėdavo kreivai. Nežinojau, kas jam galėtų šauti į galvą pamačius mane vieną miške.
Tam, kad nebūčiau visiškai viena, suskubau susipažinti su pirma pasitaikiusia mergina. Pirma ją užkalbinau, pirma pasisiūliau draugauti. Su nauja drauge jaučiausi daug drąsiau ir saugiau. Mes kartu su ja visur eidavome. Ypač į šokius, vykstančius kas vakarą sanatorijos kavinėje. Dažniausiai šokiuose mes šokome su diedukais. Nes laisvų jaunuolių buvo nedaug, o tie, kurie buvo, jau turėjo savo panas.
O kartą į šokius atėjo du jauni vyrukai iš gretimos sanatorijos ir mane su drauge pašokdino. Man nepasirodė jie kažkokie grėsmingi ar galintys sukelti pavojų. Galantiški, mandagūs, gražiai apsirengę. Šokiams pasibaigus jaunuoliai pasiūlė linksmybes pratęsti už sanatorijos ribų.
Be abejo, mes su drauge nesutikome. Tada jie paprašė bent palydėti juos iki durų, nes neva jie nežino, kur yra išėjimas. Ką mes ir padarėme.
Lauke vyrukai vis nesiliovė prašę keliauti drauge kur nors pasilinksminti, tačiau mums ir vėl nesutikus, vienas iš vyrukų kažkam pamojo ranka ir prie sanatorijos durų privažiavo automobilis. Jam priartėjus, netikėtai vyrukai sugriebė mane už parankių ir nutempė automobilio link.
Lauke stovėjo daugybė žmonių, išėjusių parūkyti po šokių, tačiau nė vienas iš jų nesureagavo į mano pagalbos šauksmą. Net ir mano draugė. Gal pagalvojo, kad mes tiesiog žaidžiame. Bet draugė tai turėjo matyti, kad tai ne žaidimas... Ir vis tiek tylėjo.
Netikėta reakcija
Vyrukai mano pagalbos šauksmus pradėjo tildyti juokeliais. Kad iš šono atrodytų, jog mes išties tik žaidžiame. Privilkę prie automobilio jie mane per jėgą įgrūdo į vidų, ant galinės sėdynės, kurios jau sėdėjo dar viena mergina. Pamačius ją viduje akimirkai pasidarė ramiau, tačiau po jos žodžių „pagavote k*rvą“ širdis užplakė dar smarkiau.
Žinojau, kad viskas baigsis labai liūdnai. Dabar mane išprievartaus, o galbūt ir nužudys…
Kaip bebūtų keista, patekusi į spąstus, vietoje ašarų, isterijų ir draskymosi pradėjau elgtis visiškai priešingai. Aš pradėjau juokauti. Aiškinau garsiai, kokia esu laiminga, kad mane pagrobė ir veža velnias žino kur. Kai tai visada buvo mano svajonė – būti pagrobtai.
Tą vakarą nieko baisaus nenutiko. Matyt, mane saugo labai galingas angelas sargas. Kompanija, prieš išvežant mane į nežinią, nutarė užsukti į savo sanatoriją pasiimti kelių butelių gėrimų. Vyras, sėdėjęs šalia manęs, išėjo ieškoti tų butelių. Liepė iš kitos pusės sėdėjusiai merginai laikyti mane už rankos taip stipriai, kad aš nepabėgčiau, kol jis nesugrįš atgal.
Supratusi, kad tai vienintelė galimybė pabandyti pasprukti, visa jėga trenkiau merginai per veidą ir atsidariusi automobilio dureles puoliau į šalia esantį mišką.
Mano tokia netikėta reakcija suglumino kompaniją, sėdėjusią automobilyje. Tos akimirkos man užteko pasislepti tamsiame miške, buvusiame šalia automobilių aikštelės. Aš girdėjau, kaip keikdamiesi jie mane dar bandė vytis. Bet tas jų riksmas paskatino dar greičiau bėgti.
Kai anksčiau išgirsdavau apie tai, kaip žmonės streso būsenoje padaro kažko neįmanomo, netikėjau jų pasakojimais. Maniau, meluoja. Tačiau asmeniškai susidūrusi su pavojumi suvokiau, kad jie sako tiesą. Nes aš pati nesuprantu, iš kur manyje, tokioje nedrąsioje merginoje, atsirado tiek drąsos ir jėgų pasipriešinti ne vienam žmogui, o net keturiems… Kaip galėjau taip greitai bėgti naktį per mišką nepargriūdama ir neužsigaudama... Juk anksčiau net ir 200 metrų distancija lygiame kelyje man būdavo iššūkis.
Organizatorė – sanatorijos kaimynė
Tą naktį labai ilgai klaidžiojau po mišką, kol suradau kelią į savo sanatoriją. O suradusi tyliai pamiškyje laukiau ryto, bijodama užeiti į vidų. Galvojau, kad ta kompanija kur nors netoliese manęs laukia. Sanatorijoje apie tai, kas nutiko naktį, niekam iš darbuotojų nė nepasiskundžiau. Nes man buvo kažkodėl be galo gėda dėl to, kas su manimi atsitiko…
Iš sanatorijos išvažiavau po dviejų dienų, neužbaigusi gydymo. Dėl labai rimtos priežasties. Ta moteris, kurios lytinį aktą priverstinai stebėjau, paskleidė sanatorijoje gandą, kad esu prostitutė…
Pasirodo, mane pagrobę vyrukai buvo tos moters meilužio draugai… Tai jie, norėdami mane nuleisti ant žemės, surezgė planą, kaip mane išprievartauti. O nepavykus to padaryti nutarė apšmeižti. Apie tai man vėliau laiške pranešė mano buvusi draugė iš sanatorijos. Ji ir toliau draugavo su vienu iš mane pagrobusių vyrukų, kuris jai ir papasakojo, kodėl buvau pagrobta.
Aš labai džiaugiuosi, kad likau sveika ir gyva. Kitoms pasisieka daug mažiau. Bet ši istorija sveikatos tikrai nepridėjo. Nuo tada aš nepasitikiu žmonėmis. Nes kiekvienas iš jų bet kada gali tapti potencialiu priešu.
Žmonės, nelikite abejingi svetimai bėdai. Išgirdę ar pamatę kažką neįprasto, keisto, nepraeikite pro šalį. Gal butent tą akimirką žmogui labai reikalinga jūsų pagalba. Gal tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Saugokime vieni kitus, tada niekas nesugebės pakenkti nei mums, nei mūsų artimiesiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
