Parsinešiau paslapčia, kaip knygnešys knygą pokario metais, užsirakinau duris, susikūriau saugią aplinką ir suvalgiau.
Giliai jausdamas kiekvieną pertepimą, kiekvieną riešutėlį jame, kiekvieną kremo sluoksnį, šokolade esančio pieno skonį, cukrų, kakavą, mmm.
Oi, tas nuodėmės saldumas... Po kelių gabaliukų šokolado sukilęs gliukozės kiekis kraujyje pažadino giliai įmigusią sąžinę, o ant peties prabilęs angelas pasakė: „Stop.“
Liko kažkaip sutvarkyti tą savo žmogiškojo silpnumo padarinių betvarkę.
Dėl kvapo suvalgiau sūdytos silkės gabaliuką, kad grįžus žmonai ir pakštelint į žandą ji nesuuostų.
Energingai susukau šokoladą ir japoniško katino akim ieškojau vietos paslėpti tą prakeiksmą nuo ypač išlavintos žmonos uoslės.
Žinoma, kaip buvęs cukromanas, vis dar tebejaučiantis to gėrio bangas, plūduriuojančias kraujyje, gal dėl to per daug nesusikaupęs, paslėpiau įkalčius ne taip giliai kaip reikėtų.
Dėl visa ko šalia užrašiau raštelį: „Paslėptas. Apsimesti, kad nematei.“
Ir, po galais, tai suveikė! Grįžusi žmona liepė tik burną skalavimo skysčiu praskalauti ir viskas.
O toliau viskas ramu ir įprasta: gėrėme apelsinų sultis, valgėme sveiką vakarienę, burokėlius, špinatus.
„Koks aš genijus“, – pats sau galvoju, vydamas šalin mintis apie saviapgaulę, vakarais aplenkdamas svarstykles ir per ilgai nestovėdamas prieš veidrodį.
Po kelių dienų sumąsčiau pažiūrėti, kaip laikosi tas mano prakeiksmas, mano gudrumo ir apsukrumo simbolis.
Pažiūrėti norėjau tik dėl to, kad nepamirščiau, kur padėjau. Ir pamatęs supratau, kad abejoti žmonos uosle visgi nereikėtų.
Radau žymiai mažesnį šokolado gabaliuką nei palikau bei man skirtą raštelį: ″Ok – nieko nemačiau...″
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
