Man 59 metai, gyvenu Olandijoje jau beveik 20 metų. Emigravau dėl daugelio priežasčių; įvyko skyrybos, vienai su dviem vaikais buvo sunku pragyventi, dirbau mokytoja.
Grįžti negrįšime, nes aš ir mano vaikai jau susikūrėme naują gyvenimą. Tačiau Lietuvos pasiilgstame.
Esu svečiuose pas mamą, Kaune. Miesto širdyje, šalia Kauno muzikinio teatro. Visą popietę skaitau knygą „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“.
Ją gavau gimtadienio dienos proga nuo jaunėlės, kuri man sakė: „Mama, tu turi turėti šią knygą savo bibliotekoje, ji tau patiks.“
Todėl ir skaitau ją dabar Kaune, atsidariusi balkono duris, už kurių ošia aukšti klevai.
Tie patys klevai, kurie jau šimtmečius čia gyvena. Nebylūs įvykių liudininkai, kurie augo, brendo, liūdėjo ir džiaugėsi kartu su manimi…
Girdžiu nuostabius saksofono garsus, sklindančius iš Kauno muzikinio teatro pusės... Jaučiuosi lyg būčiau koncerte atvirame lauke. Užmerkiu akis... Negaliu skaityti. Tik klausausi ir klausausi nuostabių muzikos garsų. Aš juos jau kažkur kažkada girdėjau. Tikrai. Neišsigalvoju. Bet kur ir kada?
Prisimenu... Aš juos girdėjau vaikystėje, kai mes, maži vaikai, lakstydavome po Kauno miesto sodą. Sustodavome akimirksniui, kai iš muzikinio teatro repeticijų salės atsklisdavo nuostabi melodija. Man jau tada labiausiai patiko tas instrumentas. Instrumentas, kuris net nežinojau kaip vadinasi. Instrumentas, kurio garsai sugebėjo pasiekti mažo vaiko sielą. Ir dabar skverbiasi į suaugusiojo…
Šiuo metu tai turbūt pati gražiausia vieta šiame pasaulyje. Vieta, kurią, deja, rytoj reikės palikti ir vėl skristi atgal į namus. Į namus, į kuriuos pro atvirus langus nesiskverbia saksofono garsai, o už langų neošia dideli šimtamečiai klevai.
Et, aš dar sugrįšiu. Tikrai. Pažadu sau. Sugrįšiu vėl ir vėl. Ir žvelgsiu pro atvirus langus į savo vaikystės miesto sodą. Ilgai ilgai, kol vėl išgirsiu tą vaikystės muziką...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
