Netrukus su katedros vedėju prof. H.Polukordu aptarėme mokslinio darbo planą ir kibau į darbą. Prasidėjo begaliniai eksperimentai. Tik tas, kuris dirbo panašų darbą, įsivaizduoja, kiek jis reikalauja kantrybės, begalinio atkaklumo ir intuicijos. Juk ne be reikalo sakoma, kad mokslinis tyrimas, tai – juodo katino gaudymas tamsiame kambaryje, tvirtai nežinant, ar jis ten yra.
Po 5 metų sulaukiau rezultatų – Vilniaus universitete apgyniau medicinos mokslų kandidato disertaciją. Taip tada vadinosi pirmas mokslinis laipsnis.
Eksperimentuojant su gyvuliukais buvo tiriami nauji cheminiai junginiai – būsimi vaistai, kuriuos sintetino VU chemikai. Kiek jų buvo įdiegta į praktiką – kitas klausimas. Dažniausia tai priklausė ne nuo mūsų, o nuo Maskvos valdininkų.
Darbai – per Maskvą
Daugybė išradimų, liudijimų, šimtai mokslinių publikacijų bei apgintų darbų. Labai stokojo naujų literatūros šaltinių. Dėl to teko paštu (interneto tada nebuvo) asmeniškai kreiptis į užsienio mokslininkus ir prašyti naujos literatūros. Jie atsiųsdavo straipsnių kopijas, kurias gaudavau jau saugumo patikrintas.
Tuo metu rašyti mokslinį darbą buvo varginantis ir ilgas darbas, nes tai buvo daroma ne kompiuteriu, o rašomąja mašinėle.
Antrą darbą – mokslų daktaro disertaciją – 1989 metais apgyniau Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge). Baiminausi, kad Maskvos Vyriausioji atestacinė komisija gali jos nepatvirtinti, nes nepriklausiau komunistų partijai. Tuo metu buvo griežtas reikalavimas – mokslų daktaro laipsnį (su retomis išimtimis) galėjo gauti tik komunistų partijos nariai.
Mano laimei, imperija jau braškėjo per visas siūles. Dėl to šio reikalavimo nepaisė. 1990 metų pradžioje gavau mokslo laipsnį.
Nedaug racionalumo buvo ne tik to meto moksliniuose tyrimuose, bet ir gamyboje. Dauguma gaminių negalėjo konkuruoti su vakariečių gaminiais, išskyrus karo pramonę, kuriai buvo skiriamas prioritetas ir ypatingas dėmėsys. Dėl to šie mokslo darbai buvo reikšmingi tik tiek, kiek jie suteikė galimybę užimti aukštesnes pareigas.
Žymiai reikšmingesnis, svarbesnis buvo darbas, kurį pavyko paruošti ir išleisti 2019 metais – leidinys, skirtas valstybės 100-mečiui „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“. Ši knyga yra savotiškas rašytinis paminklas tiems, kurie žuvo už mūsų laisvę.
Intrigos Sveikatos ministerijoje
Teko darbuotis ne tik laboratorijoje. Skaičiau farmakologijos paskaitas kitų VU fakultetų studentėms. Visos jos buvo ruošiamos karo medicinos seserimis. Tarp jų buvo ir būsima prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri studijavo ekonomiką.
Mes skirstėme kelialapius į sanatorijas ir poilsio namus. Tą svarbų darbą atlikome komisijoje, kurią sudarė visų fakultetų atstovai. Viską lemdavo balsavimo rezultatai.
Labai svarbus buvo mūsų komisijos darbo sritis – profilaktinių sveikatos patikrinimų organizavimas. Taip pat to meto profsąjungos taip pat skirstė deficitines prekes, pavyzdžiui, paskyras automobiliams. Tačiau man neteko ta privilegija pasinaudoti. Tik kartą gavau paskyrą nusipirkti porą automobilio padangų, kurios tada buvo itin deficitinė ir brangi prekė.
Atvirai prisipažįstu, kad pasinaudojau tik kelionėmis, kurias organizavo profsąjungos. Važiavome į Erfurtą (R. Vokietija), Erevaną, Kijevą, Odesą, Murmanską…
Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos farmakologų ir farmacininkų taryba pavedė organizuoti vaistų registracijos sistemą. Ši darbo sritis buvo nauja, nes sovietmečiu vaistų registravimo reikalus tvarkė Maskvos įstaiga. Apie biurokratinių įstaigų veiklą neturėjau žalio supratimo, todėl teko daug mokytis. Prie Sveikatos apsaugos ministerijos gavome nedidelį kambarį ir su pavaduotoja Raisa pradėjome veiklą. Ten teko patirti nuolatines intrigas.
Saugumo sekliai
Mūsų gyvenimas sovietmečiu buvo pakankamai stabilus. Dauguma gyventojų tada nejautė visuotinės baimės ar sekimo, nors visi pilečiai buvo slaptai sekami. Imperijos valdantieji bijojo net savo šešėlio. Matyt ne veltui Bernardas Brazdžionis rašė: „Ir bijo jie. Ir bijo jie. Ir bijo. Bijo viršūnė apačios, bijo apačia viršūnės. Bijo vienas visų, visi – vieno…“
Visose įstaigose (ne išimtis ir VU) buvo KGB užverbuoti taip vadinami bildukai (rus. „stukači“ – liet. skundikai). Jie pranešinėjo saugumui viską: ką žmonės kalba, kokios jų nuotaikos ir veiksmai. Ypač akylai sekė užsienio lietuvius, kurie atvažiuodavo į Lietuvą ir tuos piliečius, kurie vyko į užsienį. Kiekvienoje grupėje būdavo bent vienas informatorius.
1976 m. į universitetą atvyko profesorius su dukra iš Kanados. Profesorius skaitė paskaitą, o dukrai pasiūliau nuvažiuoti iki Žaliųjų ežerų ir pasižvalgyti po rudenėjančią gamtą. Kitą dieną profesorius Polukordas paklausė, kodėl neatsiklausęs vežiau profesoriaus dukrą į užmiestį? Matyt, mano „Žiguliuką“ saugumiečiai sekė.
Man pasisekė, nes prof. Polukordas pranešdavo, kas yra kas. Nežinau, kokie jo ryšiai buvo su KGB, tačiau neabejotinai tokių buvo. Jo mirtis, likus pusmečiui iki 60 metų jubiliejaus, taip pat buvo mįslinga.
Paslaptingų mirčių – ne viena
Kita mirtis buvo dar paslaptingesnė. Katedros docentas Jonas Palaima paruošė disertaciją. Kuomet atėjo gynimo laikas, iš Kauno neatvyko vienas oponentas ir gynimas neįvyko. Po keleto dienų J.Palaima savo namuose Antakalnyje „iškrito“ berods iš 4 ar 5 aukšto. Pataikė ant betoninės plokštės, kuri dengė namo įėjimą, ir žuvo. Pasirodo Jonas kažkada partizanams parūpindavo vaistų…
Gerbiami skaitytojai, ar šis atvejis Jums neprimena Vytauto Pociūno žūties? Palaimai žuvus taip pat buvo aiškinama, kad jis pats iškrito (iššoko) pro laiptinės langą. Tik naivuolis gali patikėti tokiu aiškinimu. Žmogus, kurio žinioje buvo visi laboratorijos nuodai ir narkotinės medžiagos, pasirinks tokią baisią mirtį?
Tokių paslaptingų mirčių tada buvo nemažai. Vienos buvo gerai užmaskuotos, o kitos – beveik atviros. Prie pastarųjų priskirčiau kunigo Broniaus Laurinavičiaus nužudymą Vilniuje, Kalvarijų-Žalgirio gatvių sankryžoje, pastumiant jį po pravažiuojančiu sunkvežimiu.
Lauktuvės ar kyšiai?
Kitas būdingas to meto bruožas, kurį mes paveldėjome ir gana sėkmingai pasižymime juo iki šiol – korupcija. Buvo daug priežasčių šiai ydai atsirasti ir bujoti. Iš jų bene svarbiausia – visuotinis deficitas. Deficitas kokybiškų prekių ir paslaugų. Pateiksiu tik porą pavyzdžių.
Kaip žinia, tuo metu valstybės ir įstaigų valdymas buvo vykdomas iš Maskvos. Lietuvos ministerijų ir kitų žinybų klerkai važiuodavo į Maskvą „pramušinėti“ gėrybių, kurias anie skirstė. Štai ką pasakojo mano draugas, kuris tada dirbo vienoje žinyboje.
Kiekvienais metais jie važiuodavo į ministeriją Maskvoje ir veždavo jos klerkams „lauktuves“ – kyšius. Sako, kad net įstagų duris atidarinėdavo kojomis, nes rankos būdavo užimtos. Tačiau ir ten kai kada vykdavo kovos su kyšininkavimu. Po vieno tokio vajaus ministerijos durys atvykėliams iš Lietuvos ėmė ir užsitrenkė. Ką daryti?
Lietuviai nebūtų lietuviai. Jie labai operatyviai surado išeitį. Lauktuves jie palikdavo geležinkelio stoties saugojimo kamerose. Kamerų durelių šifrus užrašydavo ant popierėlio, kurį įteikdavo reikiamam asmeniui. Svarbu, kad nesupainiotų šifrų ir gavėjų pavardžių!
Aptarnavimas – apgailėtinas
Kaip žinia, korupcijoje dalyvauja dvi pusės – davėjas ir gavėjas. Ši kartą pasidalinsiu asmenine patirtimi. 1973 m. pardavę „Zapuką“ įsigijome geresnį automobilį – nenaują „Žiguliuką“. Atsivėrė tolimesnių kelionių galimybės. Kiekvieną vasarą su draugais vykome ilsėtis į Krymą ar Kaukazą. Kryme labai pamėgome Koktebelį (tada šį miestelį vadino Planerskoje), nes čia vienintelė vieta Kryme, kur yra padorus smėlio paplūdimys.
Deja, aptarnavimas, kaip žinia, sovietijoje buvo apgailėtinas. Ant jūros kranto buvo įrengtas, taip vadinamas, kempingas. Nemaža teritorija užpilta akmens skalda (kad per lietų, kuris pasitaikydavo ir Kryme, nebūtų labai lipnaus purvo) ir aptverta stora virve.
Šioje teritorijoje buvo lauko tualetas, iš kurio sklido labai „malonus“ kvapelis ir vieta maisto gaminimui. Ar buvo dušai, dabar jau neatsimenu. Gyvenome palapinėse arba „Skif“ tipo priekabose. Prie įvažiavimo buvo būdelė, kurioje sėdėjo visagalė kempingo budėtoja. Ji reguliavo turistų srautą. O šis srautas buvo toks didelis, kad keletą kartų viršijo kempingo galimybes. Dėl to norintiems patekti į vidų, reikėdavo laukti kai kada net po parą ar ilgiau.
Lietuviai ir čia rado išeitį. Universiteto firminiame blanke sukurdavau legendą Planerskoje kempingo viršininkui: „Grupė VU mokslininkų vyksta į Krymą tirti vietinės faunos (floros). Prašome parūpinti jiems vietą Jūsų kempinge.“ Šį raštą įteikdavau kempingo budėtojai, kuriuo ji galėjo pamojuoti prieš nosį įniršusiems keliautojams, nes anie stovėjo eilėje ir piktinosi, kad lendame be eilės.
Efektui sustiprinti budėtojai dar įteikdavau lauknešėlį su lietuviška dešra ir tauriuoju gėrimu. Kempingo vartai atsiverdavo be eilės…
Inteligentai neperdozuoja...
Dar vienas ano laikotarpio atributas – alkoholizmas. Jau anksčiau esu rašęs jog šitą dovaną mums atvežė okupantai. Gėrė be saiko beveik visi. Pradedant „viršūnėmis“ ir baigiant „apačiomis.“ Gėrė kaimiečiai ir miestiečiai, ypač statybininkai. Atsimenu, prieš karą kaimo vyrai išgerdavo butelaitį šnapso „ant trijų“ (trys vyrai) per talką ar per šventes.
Nežinau, kokia padėtis buvo mieste, tačiau, kiek prisimenu, kaime tada alkoholikų nebuvo. O kaip yra dabar? Manau, visi žino. Nors kolchozai išnyko, tačiau alkoholikai ir tinginiai, kurių okupacijos metu daug priviso, išliko. Jie, nepaisant aršios antialkoholinės kampanijos, sunkus akmuo po valstybės kaklu.
Universitete taip pat buvo tradicija – kovo 8 dieną kolektyviai švęsdavome moters dieną. Aktų salėje, kur kažkada ant parketo šoko caro kariūnai su damomis, profesinė sąjunga rengdavo balių. Bendras didžiulis stalas, oficialios kalbos, prisiminimai ir šokiai… Būdavo ir įvairių rūšių alkoholio, tačiau niekas neperdozuodavo. Inteligentams tai netinka…
Darbo imitacija ir kombinavimas (vagystės) taip pat buvo anos santvarkos nuolatiniai palydovai. Net konstitucijoje buvo parašyta: „Visi piliečiai turi teisę į darbą ir poilsį.“
Bedarbių nebuvo, nes tinginius įdarbindavo priverstinai. Laimingi buvo tie, kurie dirbo pelningose vietose – tose, kur galima ką nors sukombinuoti (pavogti). Ir kombinavo. Mėsos kombinatų darbininkai, eidami iš darbo po drabužiais apsivyniodavo mėsos atraižų ar dešrų girliandomis. Mėsos kombinatai tada buvo masinių vagysčių draustinis.
Aišku, kokios kastos
Prieškario Lietuvoje piliečių sąmonėje buvusi stipri nuodėmės sąvoka ir dora, įtvirtinta dekaloge, buvo ištrinta iš žmonių sąmonės. Liko tik nusižengimas sovietiniams įstatymams. Kaimo žmonės buvo suvaryti į kolūkius. Matydami visuotinį neūkiškumą jie be sąžinės graužaties bandė šį tą atsiimti, nugvelbti. Maišą grūdų ar kombinuotų pašarų.
Vogė ne tik eiliniai kolūkiečiai. Vogė brigadininkai ir kolūkių pirmininkai. Tik daug stambesniu mastu. Kaip bebūtų paradoksalu ir gaila, tačiau vogimas nesiliovė ir atkūrus nepriklausomybę. Už grašius buvo privatizuojamos įmonės ir objektai. Bene geriausias ir iškalbingiausias pavyzdys – Lietuvos žvejybos laivyno „paskandinimas.“ Kaimo bendruomenė taip pat liko prie suskilusios geldos.
Priežastis labai banali – nevykęs, visiškai neparuoštas ir neapgalvotas privatizacijos procesas. Dėl to kolūkių pirmininkai ir jų palikuonys pasiglemžė materialines gėrybes ir žemę.
Panašiai kaip ir dabar, stagnacijos laikotarpiu mūsų visuomenėje buvo susiformavusios savotiškos kastos. Išskirtinė ir labiausiai privelegijuota kasta buvo nomenklatūra. Kitaip tariant – kolaborantai ir jų artimieji. Šie žmonės naudojosi spec. parduotuvėmis, vilomis, išvykomis į užsienį ir kitomis privelegijomis.
Kiek žemesnė kasta buvo prekybininkai, kurie skirstė gėrybes. Trečia kasta – verslininkai. Juos tada vadino spekuliantais. Čia neįžvelgiu nieko blogo, nes prekyba visada remiasi konkurencija ir pelnu. Šioje srityje epizodiškai teko pasidarbuoti ir mums.
Tuomet buvo taip vadinami čekiai, kuriuos gaudavo žmonės, dirbę kapitalistinėse šalyse. Tai buvo savotiškas JAV dolerio analogas. Už tuos čekius specialiose parduotuvėse buvo galima nupirkti elektronikos ir kitokių deficitinių prekių, kurias vėliau perparduodavo už rublius.
Kolaborantai – užsimaskavę
Mano darbo grafikas buvo laisvas. Tiesioginių viršininkų neturėjau. Dėl to kai prasidėjo dainuojanti revoliucija, turėjau galimybę įsijungti į daugumą akcijų, nes darbovietė buvo netoli nuo Nepriklausomybės aikštės. Jausmo, kuris tada buvo užvaldęs mus visus, neįmanoma apsakyti. Pradedant Baltijos keliu, milžinišku mitingu Vingio parke ir baigiant klaikia sausio 13-osios naktimi. Visi buvome labai solidarūs, draugiški. Buvome pasiryžę viskam.
Tautos skaldymas vyko ir tada. Priešiškai mūsų laisvei nusiteikusių piliečių buvo ne tiek jau daug ir jie buvo gerai matomi. Jų simboliai buvo okupantų vėliavos, o ne trispalvės. Dabar padėtis kitokia. Skaldytojai yra svetur, o jų kolaborantai – mūsų tarpe. Jie gerai užsimaskavę.
Iškovojome nepriklausomybę. Prekių ir paslaugų deficito nebeliko. Galima išvykti kur tik nori. Gaila, tačiau liko žmogui brangiausių dalykų – sąžinės ir tiesos deficitas. Materialinis deficitas nesunkiai likviduojamas protu ir darbu, o kaip likviduoti dvasinį deficitą? Ar ne todėl Lietuvoje ir dabar yra lygūs ir lygesni?
Grįžę į Lietuvą atostogų kai kurie vaikai jau nebegali susikalbėti su seneliais. Ar ne absurdas? Ne seneliai anūkus moko kalbėti lietuviškai, o patys lanko anglų kalbos kursus, kad galėtų su jais susikalbėti! Visuotinės lygybės niekur niekada nebuvo ir nebus, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė turėtų priklausyti nuo jo sugebėjimų, darbštumo ir nuo valstybės valdymo, pirmiausia nuo socialinės politikos, o ne nuo sąžinės deficito ir apsukrumo.
Tačiau dabar yra vienas ypatingas dalykas. Juk dabar gyvename ne tik laisvoje Tėvynėje. Gyvename taip gerai, kaip lietuviai dar niekada negyveno.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
