Santuoka nėra lengva. Mano vyras labai kontroliuojantis. Ne ta prasme, kad pavydus ar tikrina žinutes, nes to kaip tik niekada nedaro. Ne savininkiškas. Kontroliuojantis – kaip kontroliuojantis situaciją, kai viskas ir visada turi būti jo sureguliuota. Taip pasidarė tik neseniai, kai susituokėme (nuo pavasario).
Tai gerokai vargina. Nesu išpaikinta princesė, nesitikiu, kad viskas vyks vien tik pagal mane, bet norėtųsi, kad antra pusė kartais nusileistų arba palepintų. Tai, ką matau kitose porose, man atrodo naujiena.
Pavyzdžiui, darbe moterys aptarinėjo, kokia spalva dažytų savo bute sienas. Ir čia jų žodis paskutinis – jeigu vyras nori kitos spalvos, jie gali diskutuoti, bet išsirenka vis tiek moteris. Mūsų atveju yra atvirkščiai: kai įsirenginėjome butą, aš galiu siūlyti, mes diskutuojam, bet baigiasi taip, kaip pasakė vyras. Jeigu visus pokalbius sutraukti į vieną pavyzdį, tai skambėtų taip.
Aš: „Labiausiai čia noriu šviesių sienų, dramblio kaulo ar net baltų, tada daugiau erdvės atrodo.“
Jis: „Ne. Nepraktiška. Aš parinksiu kaip geriausia.“
Tas pats būna sprendžiant, ar eiti mieste pavalgyti: jeigu užtrunkam mieste su reikalais, aš pasiūlau užeit pavalgyt, nes išalkstu, o jis atsako, kad ne, pavalgysim namie, ir į kalbas nesileidžia.
Svarstant, ką pirkti, irgi: pasakau, kad reiktų mums įsigyti virtuvės kombainą, parodau variantus, pradedu ieškoti, ką pirkti, o vyras pasako, kad ne, nereikalingas, jei pirksi – man net nesakyk ir nerodyk, nes tai bus pinigų išmetimas. O jeigu jam kažkas atrodo reikalinga (irgi koks prietaisas), tada perka, net jei aš nepritariu. Nes jis žino, kad reikia, ir žino geriau.
Pradėjau rašyti ir dar daug pavyzdžių lenda į galvą... Važiuojame atostogų, noriu ilgiau pabūti vienoje vietoje, bet jis geriau žino, kad reikia važiuoti į kitą. Ir viską sprendžia vienas. Kaip ir pasako, kad žino geriau, bet noriu, kad būtų atsižvelgta į mane.
Išsiplėčiau čia, o norėjau tiesiog paklausti patarimo, kaip prie to prisitaikyti. Kalbėjausi su juo atvirai, bet sakė, kad tiesiog žino, kaip geriau ir stengiasi, kad abiem būtų gerai, nemėgsta nusileisti. Aš nesitikėjau, kad šitai – normalu, o prieš susituokiant taip ir nebuvo, mano nuomonė buvo svarbi. Kaip apeiti tokį kategoriškumą ir „žinojimą geriau“?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
