Bet man tai ir yra legendos – pasakos. Kam nutinka – nežinau. Manau, kad vis dėlto dažnesnis atvejis yra toks, kaip mano.
Jau nesuskaičiuoju, kiek metų aš savaitę prieš šventes klausiu vyro, ko norėtų valgyti.
„Man tas pats“, – sako. Nesidomi nei organizavimu, nei maistu, viskas tas pats. O paskui, kai jau švenčių dieną viskas paruošta, stebisi: „Kas čia toks? Čia valgoma?“ Arba paragauja tik silkės, nes nieko kito nevalgys.
Parduotuvių tampymasis ir žmonių jose minios... Ne tik reikia nupirkti po dovaną vyrui ir vaikui. Reikia parūpinti darbo kolektyvui smulkmenas, savo giminėms ir vyro giminėms.
Ką jiems dovanoti, irgi turiu sugalvoti pati, nes kai paklausiu vyro, ką pirks savo mamai, tėvui, sako: „Nežinau.“ Aišku, taip yra rizika, kad jo tėvai liks išvis be dovanų arba su saldainių dėžute, todėl perku ir rūpinuosi vėlgi aš.
Dieną iki Kūčių jau reikia pasiimti laisvadienį. Kartu eiti pirkti maisto jis nenori, sako: „Galim, jeigu daug neprisiimsim.“ Tada einu viena, kadangi reikia daugiau nei vienos silkės. Naktį iki tol pakuoju dovanėles, lieku be miego. Kitą rytą nuo anksčiausiai ruošiuosi. Ir namus tvarkausi, ir viską gaminu. Paklausiu, ar nenori padėti, sako, kad nenori – dar pataria ir pačiai nepersistengti!
O realybė ta, kad jeigu aš nesistengsiu ir jis neįstengs, tada niekas nieko ir nepadarys. Ir kas, nebus tada švenčių? O kokį įspūdį norim sukurti ir palikti savo vaikams? Aš noriu to šeimyniniškumo, jaukumo, sukurti kalėdinio stalo nuotaiką.
Baisu, bet kai atvažiuoja giminės, ir ruošiamės sėsti prie Kūčių stalo, aš dar būnu nepersirengusi. O kai atsisėdu prie stalo tokia, atsiprašant, nusiknisusi, jau ir tos šventės mažiausiai norisi.
Gal labiau čia noriu išsisakyti, išsipasakoti. Apima didelė neviltis, kai pasirodo, jog švenčių reikia tau vienai. Per praėjusias Kūčias vyras pasakė: „Kitąkart nedaryk tiek ir nereikės pykt. Niekas be tavo gamybų neatsitiktų.“ Tai įžeistų kiekvieną moterį. Ypač jeigu moteris stengiasi ir daro nuo širdies.
Šis mano nusivylęs rašinys tikiuosi pateks bent keliems vyrams į akis. Ir jie pradės vertinti savo moteris bei jų pastangas. Nes be mūsų šventės ir nebūtų. Dabar madinga sakyti, kad tos sėdėjimo prie stalo šventės ir nereikia. Kiti suši valgo per Kūčias. Bet man tai – išsityciojimas. Saugokime savo tradicijas ir savo šeimas. Gaila tik, kad tai išeina vienos moters užduotis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
