Užstatui – 700 eurų?
Taigi, susisiekiu su viena iš nuomos bendrovių Lietuvoje. Pirmasis nusivylimas – visi automobiliai šiai dienai išnuomoti, laisvų neturime. Hmmm... Kreipiuosi į kitą bendrovę. Taip, yra, tik reikia palikti užstatą. 700 eurų. Hmmm...
Solidžią sumelę vežu į leidyklą, norėdama apmokėti spausdinimo išlaidas, taip kad papildomų išlaidų nelabai norėjau. Nesupratau, kodėl atostogų metu nuomojant automobilį trims savaitėms Ispanijoje jokio užstato neprašė? Atvirkščiai, dar davė gerą nuolaidą už ilgalaikę nuomą. Bet ieškau toliau – kas ieško, tas randa...
Radau ir aš galiausiai nuomą per vieną internetinį puslapį. Atrodė neblogai. Kaina normali. Užstatas irgi ne kosminis. Kad ne naujas automobilis, tai matėsi iš nuotraukos. Bet nieko, vienai dienai bus gerai. Jie dar siūlė pasiimti visai savaitei, taip bus pigiau. Bet man reikia tik vienai dienai, todėl sutikau su tuo, kad nuomos kaina bus padidinta dvigubai.
„Neapsimesk čia ponia“
Sutartu laiku labai mandagus ir malonus jaunas vyrukas pristatė automobilį į Kauno oro uostą. Už paslaugėlę turėjau susimokėti. Bet nieko tokio, nedaug. Pačiai nesinorėjo vykti pasiimti automobilio kažkur į miesto pakraštį.
Užpildėme sutartį, susimokėjau užstatą ir automobilis dienai tapo mano. Labai nusivyliau, kad jame nebuvo oro kondincionieriaus, nes lauke buvo 27 laipsniai karščio. Na, kaip nors.
„Neapsimesk čia didele ponia, atsidarai langą ir varai, kur tau reikia. Nezysk“, – sakiau sau. Kad navigacijos nėra jau žinojau, tad pasiėmiau savąją, turimą telefone. Žvilgtelėjusi į ridą aiktelėjau. Automobilis nuvažiavęs 350 tūkst. kilometrų. Ufffff...
Man pasidarė karšta. Net neįsivaizdavau, kad tokia seniena dar gali važiuoti. Ji jau turėjo būti tris kartus nurašyta. Mane apėmė baimė, ar pavyks saugiai privažiuoti leidyklą. Ir, žinoma, dar turėsiu grįžti atgal. „Na, kaip nors susitvarkysiu“, – guodžiau save.
Dar nematytas trantas
Sustojau pakelės lauko kavinukėje, terasoje norėjau išgerti kavos. Dabar turėjau laiko apžvelgti automobilį iš visų pusių. Kodėl to nepadariau oro uoste? Todėl, kad buvau visą dėmesį nukreipusi į savo lagaminus, o vėliau – į ilgos sutarties pildymą. Dažnai atostogų metu nuomodavausi automobilį ir niekada niekur jokių nusivylimų nebuvo. Tikėjausi ir Lietuvoje to paties.
„Durna boba ir tiek“, – prikaišiojau sau. Bet kitos išeities nebuvo, nes turėjau sutartu laiku būti leidykloje. Geriau jau būčiau iš tos mašinos neišlipusi... Tokio tranto dar nebuvau mačiusi. Visa apačia – surūdijusi. Kai kur švietėsi pro dažus lipnia juosta apklijuoti sutrūkimai.
Kvailą bobą, mane, vėl apkniso! Bet kodėl ir vėl kelintą kartą mano gimtoje Lietuvėlėje? Welcome! Dar nusikeikiau garsiai rusiškai. Atsisėdusi dar trenkiau durimis. Ir pati išsigandau. „Ramiau, ramiau... – pasakiau sau. – Negi nori toliau važiuoti išvis be durų?“
Ar aš – žmogus?
Ačiū dievui, pavyko nuvažiuoti ir grįžti atgal. Pristačiau automobilį sutartu adresu. Verslininkų kieme stovėjo didelis automobilių laužynas, skirtas nuomai. Mašinos, kurios nuomojamos į Lietuvą sugrįžtantiems emigrantams ar kitiems keliautojams.
Man pasidarė gėda ir baisu, kad nuomotojai drįsta tokį šlamštą nuomoti žmonėms ir dar prašo užstato, kuris didesnis už to šlamšto vertę.
Jau kelintą kartą sugrįžusi į savo gimtinę jaučiuosi vėl ir vėl apgauta Lietuvos verslininkų. Ir vėl, ir vėl noriu bėgti iš čia. Deja, jaučiu, kad čia – vieta, kur daugelis tavęs nelaiko žmogumi. Žiūri tik kaip į paslaugų mokėtoją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
