Gyvenu mažo rajono centre, tad šansų sutikti Jį – beveik riterį, beveik ant balto žirgo, beveik gražuolį... kine (jo seniai neberodo), teatre (tokio visai nėra) ar kavinėje (jos dirba mano darbo laiku), patys suprantate, – 0,01. Todėl sumaniau skelbimą įdėti į vietos laikraštį ir laukti laiškų labai patikrintu, labai senoviniu būdu: pašte iki pareikalavimo.
Parašiau skelbimą. Nenorėjau meluoti – negi manasis išrinktasis turi manimi nusivilti, tad viską nurodžiau labai teisingai, maždaug: vidutinio amžiaus, vidutinės išvaizdos moteris, išsiskyrusi, auginanti originalaus charakterio paauglį sūnų, turinti kai kurių žalingų įpročių, sudėtingo charakterio, turinti savo požiūrį į vertybes, vidutiniškai apsirūpinusi, gaunanti atlyginimą, mažesnį nei šalies vidutinis atlyginimas, norėtų sutikti ištikimą gyvenimo draugą: negeriantį, nerūkantį, neturintį kitų priklausomybių, pasiturintį, inteligentišką ir išsilavinusį, mėgstantį keliones, knygas ir kiną, ne vyresnį kaip 60 metų. Visus būsimus riterius pakviečiau parašyti man laišką, o išrinktajam pažadėjau paskambinti jo nurodytu numeriu.
Dvi savaites kasdien ėjau į paštą ir savo klausimu juokinau mandagias pašto darbuotojas. Ir vieną dieną stebuklas įvyko: man įteikė švarų, gražiai užrašytą laišką. Skubiai ėjau namo, pamiršusi skaudančias kojas ir batus, pirktus už mažesnę nei vidutinė kainą, spaudžiančius ir girgždančius.
Skubiai numetus paltą į ne itin tvarkingo buto kampą, puoliau skaityti laišką. Būtent puoliau, nes neradau žirklučių vokui atkirpti, tad plėšiau ir skaičiau. Laiškas buvo gražus. Ant baltutėlio A4 popieriaus, dailiai surašytas, be gramatinių klaidų (o jas randu akimirksniu). Vienišas kiek pagyvenęs vyras siūlė savo draugystę ir ištikimą meilę. Ir telefono numerį.
Vieną dieną padvejojusi kitą vakarą paskambinau. Atsiliepė. Prisistačiau, kad skambinu laiške nurodytu telefonu... Pradėjom kalbėtis.
Paaiškėjo, kad mano būsimasis riteris jau neturi žirgo, nes garbingas amžius neleidžia jo vadelioti. Riteris tikrai neturėjo žmonos – prieš mėnesį ji buvo išėjusi į ten, kur visi susitiksim, o vienišam žmogui liūdna ir nyku. Paaiškėjo ir amžius – pora dešimčių daugiau nei 60.
Pasidomėjau ir jo išsilavinimu: keturi prieškario skyriai (tokius buvo baigusi ir mama prie Smetonos). Truputį nustebau, kad taip gražiai laiškas surašytas. „Nuėjau pas kaimyną, jis buvęs lietuvių kalbos mokytojas, moka rašyti ir popieriaus turėjo... Mano rašysenos nebūtumei išskaičiusi“, – atvirai paaiškino ir pasiteiravo: „Tai kas tamsta būsi, jei taip atvirai apie save rašai? Mano kaimynas įtarė, kad čia kažkokia klasta...“
Apie klastas ir ne klastas dar pakalbėjom, bandžiau neišsiduoti, kur dirbu, kas esu, bet – miestelis mažas, akių ir ausų daug.
Vasario 14 dieną mano riteris pasirodė su apvytusių tulpių puokšte rankose mano darbovietėje. Visokiais būdais merkiau akį jį tarpduryje sutikusioms bendradarbėms, o kadangi jos prie kavos jau buvo girdėjusios mano paieškų istoriją, supratingai užstojo kelią. Kol bendradarbės kalbėjosi su riteriu, aš klusniai tupėjau po stalu... Kokias 25 minutes.
Kol kas naujų riterių neieškau.
Šis laiškas dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
