Mokyklos direktorė paprašė pravesti vietoj dviejų pamokų keturias, nes susirgus olandų kalbos mokytojai, nebuvo nieko, kas ją galėtų pavaduoti. Tad šiandien turėsiu keturias pamokas – pakankamai laiko pabendrauti su savo mokiniais. Pirmoji pamoka bus pažintinė – nusprendžiau. Gal pavyks tą pačią dieną pravesti sanitarijos ir higienos pamoką.
Nuskambėjus skambučiui su dideliu trenksmu prasivėrė klasės durys ir suvirto, sugriuvo smalsūs mokiniai. Jiems buvo labai įdomu, kokia gi nauja mokytoja ves virimo pamokas.
Apstoję mane ratu, perrėkdami vienas kitą, ėmė klausinėti: „Kodėl toks keistas jūsų vardas? Iš kur jūs? O kur yra Lietuva? Ar turite visus popierius, kad galite dirbti šioje mokykloje? Ar jūs ištekėjusi? Ar turiu vaikų?
Kur aš gyvenu Olandijoje – name ar bute ir kiek kambarių ten yra? Koks mano automobilis? Kodėl aš tokia plona, gal mažai valgau?
Kodėl asistentė Zelda taip baisiai išsidažiusi, o aš visai ne? Ar galime jus vadinti tu, ir ar galime vadinti vardu?“ Pffffffff…
Padedant klasės asistentei šiaip taip po pusvalandžio pavyko mokinius susodinti ir apraminti. Pažadėjau, kad tikrai atsakysiu į visus jų klausimus, kai jie suteiks man galimybę kalbėti. Pagaliau galėjau pradėti pirmąją pamoką.
Pranešus šios dienos planus klasėje kilo didelis nepasitenkinimas: „Mes čia susirinkome pavalgyti, o ne apie ki-ki-kieną kalbėti! Tai vienintelė pamoka, kuri mums patinka, nes galim prisikimšti pilvus. Jei šiandien nevirsim, tai einam į kiemą pažaist futbolo.“
Teko juos įtikinėti, kad šiandien vis dėlto suplanuota higienos ir sanitarijos pamoka, ir be jos jokiu būdu nepradėsime darbo virtuvėje.
Jei spėsime, paskutinės pamokos metu visi kartu išgersime po puodelį arbatos. Pažinties proga pavaišinsiu sausainiais iš mokyklos bufeto.
Tokia mintis vaikams visai patiko ir jie, matyt, susigundę sausainiais, trumpam aprimo.
Pamokos metu tęsėme susipažinimą. Išsiaiškinau, kad vaikai maždaug trylikos-keturiolikos metų, kurie arba negeba, arba nenori mokytis, o gal nebuvo suteiktos jiems galimybės atsiskleisti.
Amžius nelengvas. Jie save laiko jau suaugusiais, labais protingais ir visada turi atsakymą į bet kurį tavo klausimą, tad jiems suaugusiųjų pastabos ir patarimai visai neįdomūs. Jie jaučiasi pasaulio bambomis. Viskas sukasi tik apie juos.
Kilę jie ne iš olandų šeimų. Šie vaikai atkeliavę iš Turkijos, Maroko, Surinamo, Rytų Europos šalių. Jų tėvai greičiausiai nieko nenusimano apie Olandijos švietimo sistemą.
Daugelis iš maitintojų nekalba olandiškai, todėl gilintis į švietimo labirintus jiems per sunku. Mokykla yra mokykla, o jos lygis nesvarbu.
Kai kurie tėvai paprasčiausiai neįstengia, nesugeba padėti savo vaikams palypėti laipteliu aukščiau. Šioje mokykloje mokiniams nesuteikiama daug žinių, išskyrus elementarią kalbą ir skaičiavimą.
Baigę mokymo įstaigą, jie negauna net diplomo, o tik sertifikatą, liudijantį, kad jų mokslo karjera prasidėjo ir baigėsi praktinio mokymo mokykloje. Tai nekvalifikuoto darbo specialistų, kurių taip trūksta šalyje, kalvė.
Mokyklos vizija – laikyti mokinius tarp keturių sienų, kad šie nesibastytų gatvėmis, kol tėvai dirba. Dėl šių mokyklų sumažėjo smulkių kriminalinių nusikaltimų ir vagysčių skaičius miestuose.
Mano nuomone, mokykla panaši į internatinio lygio mokyklą Lietuvoje. Skirtumas tik toks, kad čia vaikai po pietų grįžta namo.
Žinau, kad daugumos vaikų vieta yra ne čia, ne šioje mokykloje. Žinau iš savo asmeninės patirties. Mano jaunesnioji, tik atėjus į pradinę mokyklą, irgi gavo mokinės be sugebėjimų etiketę ir visi, pradedant klasės auklėtoja ir baigiant mokyklos vadovybe, bandė mus įtikinti, kad jos vieta praktinėje mokykloje. Bet aš jais netikėjau.
Laiku įsikišau ir taip išgelbėjau savo dukters ateitį. Po dešimties metų ji įrodė pradinės mokyklos mokytojams, kad jie klydo.
Baigusi visuomenės ryšių aukštąsias studijas, dabar dirba stambioje įmonėje šios bendrovės reputacijos specialistu. Na, bet apie tai kitame knygos skyrelyje.
Šie vaikai labai skirtingi: vieni reikalauja labai daug dėmesio ir bando jį gauti negatyviu elgesiu, kiti ramūs ir užguiti, nedrįstantys painiotis tarp klasės didvyrių.
Visi jie apsirengę brangiais firminiais drabužiais, nes tai yra, ko gero, vienintelis statusas. Daug kas klasėje sėdi su kepuraitėmis, nors mokyklos taisyklės tai draudžia.
Paklausti, kodėl nenusiima kepurių, vaikai atsakė, kad jų plaukai nesutvarkyti. Jie juos tvarko specialiose kirpyklose arba namuose pindami iš didžiulio kuokšto plaukų panašaus į šieno kupetą kasas – dredus, ir tam reikia labai daug laiko.
Neketinau su tuo kovoti, nes supratau, kad tai jų savijautos klausimas. Vaikai liko patenkinti mano ramybėje palikta kepuraičių „politika“.
Kaip ir žadėjau, per paskutinę pamoką gėrėme arbatą su mokyklos valgykloje mano nupirktais sausainiais ir kalbėjomės apie šį bei tą. Apie vaikų ateities planus, apie jų šeimas ir apie gyvenimą Olandijoje.
Geriant arbatą viena mokinė išsitraukė iš kuprinės tamponą ir visų akivaizdoje pradėjo jį mirkyti arbatos puodelyje pajuokaudama: „Man labiausiai patinka tamponų arbata, ypač panaudotų.“
Jos elgesys atkreipė visų mokinių dėmesį. Įdomiausia tai pasirodė berniukams. Vienas iš jų prišokęs ištraukė tamponą iš puodelio ir pradėjo mėtyti po visą klasę, stengdamasis pataikyti į kitų puodelius.
Vaikai pradėjo klykti ir lakstyti. Pamiršo ir sausainius. Vis žvilgteldavo į mane. Jiems labai rūpėjo mano reakcija.
Nesureagavau ir nieko nesakiau. Vaikai taip ir nesuprato, kodėl mokytoja nesupyko, kodėl jos nepavyko išvesti iš pusiausvyros.
Aš tik atsakiau: „Labai malonu buvo su jumis susipažinti. Ir dėkoju už šauniai praėjusias pirmąsias pamokas.“ Nusprendžiau, kad per kitą pamoką arbatos jau kartu nebegersime.
Ačiū Dievui, pamoka artėjo į pabaigą, tad nebuvo jokio tikslo jų tramdyti. Asistentė sėdėjo mediniu veidu ir, žvilgčiodama į laikrodį, manęs paklausė: „Kas sutvarkys tą visą betvarkę?“
Suskambėjus skambučiui mokiniai griebė savo kuprines ir, palikę aplaistytus sausainių trupiniais nubarstytus išstumdytus stalus, išgarmėjo pro jiems per siauras klasės duris.
Ant stalo gulėjo išbrinkęs tamponas, aplipęs mano nupirktų sausainių trupiniais, ir, atrodė, garsiai juokėsi iš manęs. Tada dar neįsivaizdavau, kas manęs laukia šioje mokykloje ateityje.
Pirmoji diena mokykloje praėjo be didelių rūpesčių. Išeinančią mane užkalbino prižiūrėtojas ir pasidomėjo, kodėl jam taip ir nepaskambinau. Negi pirmąją dieną nebuvo jokių problemų?
„Buvo, su tamponu“, – atsakiau jam nusišypsojusi ir nuskubėjau durų link. Jis nulydėjo mane nustebusiu žvilgsniu, taip ir nesupratęs, apie ką aš čia.
Tai – ištrauka iš biografinio romano „Olandiško sūrio skonis“. Knygoje autorė aprašo savo gyvenimą Nyderlanduose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
