Mokykloje dirbau keturias dienas per savaitę. Visokių pasitaikydavo dienų: ir gerų, ir sunkių. Beveik kiekvieną rytą prieš pamokas pasitikti vaikų atvykdavo ir policija. Matyt, tuo norima iš anksto įspėti juos nekrėsti kvailysčių – kitaip garantuotai bus sutramdyti.
Vaikai, kaip ir dauguma paauglių mokykloje, mėgdavo kiek įmanydami erzinti mokytojus, juos provokuoti, išvesti iš pusiausvyros, tyčiotis.
Iš patirties žinojau, kad privalau nubrėžti ribas. Kiek galėdama stengiausi tvardytis, kad jiems nepavyktų savo baisiu – per lengvai pasakyta – elgesiu išvesti manęs iš kantrybės.
Kartą vos tik prasidėjus pamokai pastebėjau, kad iš mano rankinės, kuri buvo užkabinta ant kėdės atlošo, dingo piniginė. Greičiausiai man nematant vienas šmaikštuolis, o gal ir vagišius, piniginę nukniaukė.
Man pasidarė karšta. Juk ten mano teisės, banko kortelės, ką tik iš sekretorės gauti 350 eurų produktams nupirkti. Žinojau, kad atgauti piniginę bus sunku. Darėsi nebejuokinga.
Ramiai pareikalavau:
– Pastebėjau, kad kažkuris iš jūsų ištraukė mano piniginę. Tai vagystė. Noriu, kad tuojau pat ji būtų grąžinta.
Visa klasė kvatojo. Jie tikrai matė, kas tai padarė, bet mėgavosi matydami širstančią mokytoją. Suvokiau, jog pamokai pasibaigus ir vaikams išėjus iš klasės piniginės neatgausiu niekada. Veikti reikėjo žaibiškai.
Dar kartą pakartojau savo prašymą. Mokiniai toliau juokėsi ir tyčiojosi. Nieko nesakiusi pasiėmiau iš rankinės raktus ir užrakinau klasės duris.
– Niekas niekur neišeis, kol nebus grąžinta piniginė. Turite penkias minutes pagalvoti. Joms praėjus skambinsiu į policiją ir, patikėkit, jie tikrai suras šioje klasėje vagį. O bendrininkai irgi bus nubausti.
Juokai nutilo, cirkas baigėsi. Klasėje tvyrojo tyla. Viena mergaitė sukliko:
– Idiote tu, atiduok piniginę! Aš neturiu jokio noro susitikti su policija!
Berniokas, vardu Michaelis, atsistojo ir, laikydamas rankoje piniginę, priėjęs padėjo ją ant stalo.
– Mokytoja, aš pajuokavau, – bandė gelbėti kailį vagišius.
– O aš – ne! Visi laisvi. Tu eisi su manimi pas direktorių. Rytoj mokykloje noriu matyti tavo tėvus.
Direktorės kabinete bandėme aiškintis situaciją. Michaelis bandė išsisukti aiškindamas, neva tik pajuokavo. Direktorė, matyt, nenorėdama per daug problemų, irgi juo patikėjo ir liepė atsiprašyti mokytojos.
Aš su tuo nesutikau ir reikalavau, kad į mokyklą būtų pakviesti jo tėvai. Michaelis su ašaromis akyse meldė to nedaryti, nes „tėvas jį užmuš“.
Direktorė ragino mane susitarti, bet aš nenusileidau. Žinojau, kad jei pirmasis kartas (bent taip tvirtino Michaelis), bus praleistas nerimtai, greitai turėsime rimtą vagišių, kuris nebebijos įkišti rankos į kišenę ir už mokyklos ribų.
Man reikalaujant direktorė nenorom sutiko paskambinti Michaelio tėvams ir iškviesti juos pokalbiui.
Vaikinas išeidamas man dar pagrasino, kad taip lengvai jis to nepaliks ir, trenkęs durimis, nubildėjo laiptais.
Pasibaigus pamokoms, kaip visada, pajudėjau link mokyklai priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės. Ant mano automobilio durelių iš vairuotojo pusės driekėsi aštriu daiktu įrėžta ilga ir gili juosta...
Tik dabar supratau, kodėl mokyklos sargas dar pirmąją dieną mane įspėjo automobilį statyti už mokyklos aikštelės ribų, gatvėje, nes ten saugiau. Nepaklausiau jo, nes man neatrodė logiška mokėti už automobilio stovėjimą, kai turi nemokamą vietą. Dabar dėl to labai gailėjausi.
Kitos dienos rytą prieš prasidedant pamokai visi mokytojai buvo kviečiami kelių minučių pokalbiui į mokyklos valgyklą.
Jaunas policininkas, padaręs trumpą pranešimą, norėjo sužinoti, gal kas iš mūsų žino ar įtaria, kas vakar po pietų eidamas namo galėjo nuspardyti gatvėje sustatytų automobilių veidrodėlius.
Pasiskundę gyventojai visi kaip vienas tvirtino, kad tai buvo vaikinas iš mūsų mokyklos. Mano nuojauta kuždėjo vieną vardą. Įdėmiai žiūrėjau į direktorę ir laukiau, kad ji ką nors pasakytų, bet veltui. Jos nuojauta, matyt, tylėjo.
Pažadėjusi būtinai pranešti apie įtariamą chuliganą, jei kas nors paaiškės, paragino visus ilgai valgykloje nestoviniuoti – laikas pradėti pamokas.
Tai – ištrauka iš biografinio romano „Olandiško sūrio skonis“. Knygoje autorė aprašo savo gyvenimą Nyderlanduose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
