Paskutinis sekmadienis, arba netikėta šokiuose užsimezgusio romano atomazga

Pro palatų langus žaliomis akimis žvilgčiojo birželis. Vidaus ligų skyrius buvo perpildytas. Procedūra sekė procedūrą, tad žvilgtelėjusi į rankinį laikrodėlį nustebau, kad diena prabėgo tarsi akimirka. Darbo pabaigą aptemdė nelaukta paciento mirtis – jį, nepaisant visų mūsų pastangų, pasiėmė Ji – Nelauktoji, ta, kurios atėjimą, sako, nujaučia mūsų mažieji broliai – gyvūnai.

 Nuskambėjus muzikai, „ispanas“ pakvietė šokiui, šokome visą naktį, vėliau palydėjo namo.<br> 123rf nuotr.
 Nuskambėjus muzikai, „ispanas“ pakvietė šokiui, šokome visą naktį, vėliau palydėjo namo.<br> 123rf nuotr.
 Tapau grubi, bet jis taikstėsi.<br> 123rf nuotr.
 Tapau grubi, bet jis taikstėsi.<br> 123rf nuotr.
Įsijuokiau taip smarkiai, kad griuvau į žolę ir raičiojausi lyg apsėsta.<br> 123rf nuotr.
Įsijuokiau taip smarkiai, kad griuvau į žolę ir raičiojausi lyg apsėsta.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Andrėja

Feb 9, 2020, 5:02 PM, atnaujinta Feb 12, 2020, 6:10 PM

Prisiminiau, kad šiandien šeštadienis, gyvenimo laikas toks nenuspėjamas, gal vertėtų pašokti? Tačiau kol grįšiu namo, susiruošiu, šokiai artės į pabaigą – pagal to meto įstatymus šokių salės 24 valandą privalėjo būti tuščios.

Kratydamasi priemiestiniu autobusu pagalvojau, kad laikas būtų ir draugą susirasti.

Nustebau, kai išlipusi iš autobuso, išgirdau: 

– O, medicina, sveika, – vaikinas vardu Romas, artėjo prie manęs. – Nori šį vakarą pašokti? 

Ir tylutėliai sukuždėjo: 

– Šokiai Akmenų slėnyje. 

– Esu pavargusi. Tingiu toli ropoti. Klausyk, o kur tas Akmenų slėnis, tikiuosi ne Japonijoj?

– Užvažiuosiu su lengvąja. Na, ką dabar pasakysi? – Romas gėrėjosi padarytu įspūdžiu, nes lengvoji mašina anuomet prilygo auksinės žuvelės pasakai. 

– O slėnis pakeliui į sodus, nusileidi nuo kalno į dešinę, palei upelį eini į priekį, na apie, – čia Romas nutilo kažką prisimindamas ir užbaigė, – pusantro kilometro. 

– Išprotėjai, tiek ropoti, ne, esu pavargusi, – dar dvejojau. 

– Sakau, nuvešiu mašina, nuvažiuosim aplinkeliu, būsiu 23 valandą. 

Grįžusi namo pradėjau gailėtis nepasakiusi „ne“. Gyvenome čia neseniai, draugų neturėjau, vyliausi, kad Romas neatvažiuos. Deja, atvažiavo. Mašina buvo.. .lenktyninė? Ji duso ir čiaudėjo, bet riedėjo. Už vairo sėdėjo kažkoks „kiškis“, kurį gyrė ir į padanges kėlė Romas.

Supykau: 

– Vaidini, kad turi mašiną, bet juk čia grabas ant ratų, o ne lengvoji. 

– Nepatinka? Išlipk, – Romas sviedė pasiūlymą. 

– Stok, – trenkiau kumščiu „kiškiui“ į nugarą, vos neįvažiavom į griovį. Mašina sudrebėjo, bet sustojo. 

Išlipusi susimąsčiau: ką daryti? Pusę kelio buvom įveikę. Nutariau pašokti. 

Nusileidusi nuo kalno palei upelį ėjau pirmyn. Birželio naktis skleidė savo burtus: kvepėjo žolelės, miegančios gėlytės glamonėjo kojas, giedojo lakštutė, o senas išdykėlis mėnulis siuntė bučinius. „Kaip žavu“, – gėrėjausi. 

Nuėjus gerą kelio gabalą išgirdau smuiko melodiją, jam pritarė akordeonas. Dar paspartinusi žingsnį, atsidūriau Akmenų slėnio šokių aikštelėje. Naktis buvo šviesi, tačiau viską gaubė paslaptingas vasaros šydas. 

Apsidairius pastebėjau Romą, o šalia jo – dailų lyg iš ekrano vaikiną. Mintyse pavadinau jį ispanu. Mūsų akys susitiko, aš jam šyptelėjau ir pamojau ranka. Nuskambėjus muzikai, „ispanas“ pakvietė šokiui, šokome visą naktį, vėliau palydėjo namo. 

– Ak, mamyt, koks vaikinas mane palydėjo. Juodaplaukis, juodaakis, tikras ispanas, – pasigyriau manęs laukiančiai mamai. 

Mama pakraipė galvą: „Pažiūrėsim“. Prasidėjo draugystė. Dienos šviesoje žavus vaikino portretas kiek apibluko. Ak, ta reikšmė išvaizdai.

„Ispanas“ mane įsimylėjo, o aš gana greitai pamačiau mus skiriančią prarają. Jo nedomino knygos, teatras, negalvojo siekti mokslo, dirbo gamykloje eiliniu darbininku ir buvo visai patenkintas tokia būtimi. Greit atėjo laikas, kada nebuvo apie ką pasišnekėti. 

Pradėjau jo vengti. Veltui – jis sugebėjo palenkti mano mamą, tad laukdavo namuose. Mama mane bandė sugraudinti papasakodama jo dramą susijusia su gimimu (patėvis atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, o grįžęs žvėriškai jo nekentė), tačiau aš atkirtau, kad tik per mokslą jis galįs „išeiti į žmones“, nes daug pažįstamų dirba ir mokosi. 

Kasdien važinėjau į paskaitas, po to turėdavau pasiruošti sekančiai dienai, o draugas nesuprato, kad trukdo. Tapau grubi, bet jis taikstėsi. 

Taip praėjo metai, atomazga atėjo netikėtai, tarsi romane. 

Vieną liepos sekmadienį nuėjome prie upės. Nemėgau to vadinamo „pliažo“, abejotino švarumo vandens, šalia esančių ganyklų, bet jis jau visą mėnesį „verkė“. Sukau galvą, kaip atsikratyti „ispano“. Ausyse skambėjo populiari tarpukario daina „Paskutinį sekmadienį“. 

Pliaže jis nuėjo persirengti už krūmų, o aš maudymosi kostiumėlį buvau užsitempusi namuose. Išgirdau pliaukštelėjimą ir, pažvelgusi į upę, pamačiau būrelį plaukiančių karvių – diena buvo labai karšta, tad gyvuliai mėgavosi vandens vėsa. „Oi!“ – išgirdau draugo šūksnį. 

Atsisukusi supratau, kad jis įsidūrė į stiklo šukę, stovėjo parietęs koją. Mano dėmesį patraukė jo maudymosi kelnaitės – jos buvo ryškiai raudonos spalvos, o stovėsena ant vienos kojos priminė gandrą. Nebuvau mačiusi jo apsinuoginusio, o amžinai dėvimas juodas kostiumas jau dvelkė naftalinu.

Pradėjau juoktis prisiminusi lenkišką gandro pavadinimą, nes mokėjau lenkų kalbą.

Įsijuokiau taip smarkiai, kad griuvau į žolę ir raičiojausi lyg apsėsta. Priėjęs draugas paklausė: 

– Kas atsitiko? Ko juokiesi? 

– Žiūrėk, karvės plaukia, oi, mirsiu... – sumelavau. 

– Na ir kas? – nesuprato. 

Sustoti negalėjau. Jo akyse išvydau nuoskaudą. 

– O gal... .juokiesi iš manęs? 

– Ne, ne. Karvės plaukia... 

Jis pažvelgė į savo basas kojas – iš kairės pėdos smarkiai bėgo kraujas, raudonai dažydamas skurdžią žolę – ir tarė: 

– Grįžkim namo, - pasuko persirengti. 

– Palauk, reikia sutvarkyti žaizdą, – kažkur viduje pajutau, kaip labai jį įskaudinau ir norėjau nors maža smulkmena sušvelnint ne tiek sielos, kiek fizinį skausmą, bet jis nesutiko.

Grįžome tylėdami. Jis išėjo iš mano gyvenimo. Pasiekdavo kalbos, kad pradėjo girtauti, vėliau, kad sukūrė šeimą. Gyvenimo ratas sukosi toliau... 

Praėjus septyneriems metams nelauktai susitikome. Tai įvyko parduotuvėje. Persimetėme keliomis frazėmis ir daugiau nesusitikome. 

Prisiminusi tą paskutinį negražų pasimatymą pajuntu sąžinės graužimą – reikėjo pasakyti, kad... bet tada neradau reikalingų žodžių.

Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.