Apie šventę ir dviejų tipų dalyvius savo nuomonę pareiškė tinklaraštininkas Riebus katinas.
„Visus, atvykstančius į kasmetinę Palangoje vykstančią stintų šventę, galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji – tai tie, kurie bamba, kad stintos brangios, ir viskas Lietuvoje tik brangsta. Atėję į šventę lyg į zoologijos sodą, bado pirštais kepančius ir prekiaujančius stintomis ir suka pirštu ties smilkiniu – nes nustatė jų psichinę būklę ir apie tai privalo juos informuoti. Antrieji – tai tie, kurie ateina šventės švęsti, tie, kurie leidžia sau nusipirkti ir paskanauti stintelių.
Man asmeniškai gaila, kad pirmoji grupė, sudarydama didžiąją šventės svečių dalį, plaukia lyg srauni upė, taškydama putas į dešinę ir į kairę, savo „meile“ aptaškydama ne tik prekeivius, bet ir tuos, kurie, jų manymu, taip pat yra nesveiko proto, jei perka stintas už tokią nežmonišką kainą.
Kadangi šioje šventėje aš priklausau mažumoms, šventėje nedarau dviejų klaidų, kurias daro bambekliai: neskaičiuoju galimo stintų pardavėjų pelno pardavus toną ar kelias tonas keptų stintų, ir net nebandau versti stintų kainos iš eurų į litus. Nes ausyse man vis dar skamba buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai: įvedus eurą, kainos nekils. Visgi ši frazė išskrido iš šalies vadovės lūpų, tad iki šiol tikiu, kad kainos nekyla, tiesiog pradėjome daugiau uždirbti, tad ir mokėti už viską privalome daugiau. Elementaru, kaip dukart du.
Rašydamas šį straipsnį visų pirma jį skiriu pilnaties riteriams – pirmosios grupės atstovams. Mano mintys jūsų visų veikiausiai nepaprotins, bet jei bent vienas kitąmet nusipirks nors vieną stintą, aš būsiu pasiekęs bent mažytę pergalę.
Tad pradedu jums suprantama kalba ir teiginiais, kurie jums artimi. Pabandysiu pravesti trumpą terapiją, kuri turėtų panaikinti kainų baimę ir sukoncentruotų jūsų dėmesį kitur: į naujas svajones ir tikslų kūrimą joms įgyvendinti.
Daugelis šventėje, žvelgdami į stintų kainas, naudoja tą pačią frazę, kuri lyg smegenų vėžys jumyse nužudo kūrėją: „Tai ne man“. Panašiai mąsto ir žmogus, važiuojantis miesto autobusu ir žiūrėdamas į pro šalį pralekiantį prabangų automobilį.
O kodėl ne jums? Negi tas, kuris važiuoja tuo automobiliu ar valgo tas „nesveikai“ brangias stintas, kitoks? Ne. Tiesiog jis savo dėmesį koncentruoja ne ten.
Kai jūs, pirkdami automobilį, kelis mėnesius bėgiojate per draugus, bandydami išsiaiškinti, kuris dyzelinis variklis ryja mažiau kuro, ir kurio dalys bei remontas pigesnis, tas kitas, ne toks, kaip jūs, tą laiką skiria kūrybai, kuri generuoja didesnes pajamas, ir tada jam tokie klausimai būna net neaktualūs, nes jis perka naują automobilį. Tik patys įsiskaitykite į tuos žodžius, ar jie jums nejuokingi: kurio automobilio detalės ir remonatas pigesni? Koks sveiko proto žmogus, pirkdamas daiktą ir dar jo neturėdamas, galvoja apie jo remontą?
Susikoncentruokite į kūrybą, ji generuos didesnes pajamas, ir kai jūsų automobilis pradės gesti, jūs jį tiesiog parduosite tiems bambantiems dėl aukštų stintų kainų, o jūs pirksite vėl naują.
Tad jei jūs einate į stintų šventę iš anksto nusiteikę paverkti dėl didelių kainų, turiu jus nuliūdinti – jūs jau miręs. Miręs kaip asmenybė. Jūsų gyvenimas pasmerktas neapykantai visiems, kas bent kažką daro ir taip bando uždirbti, o uždirbę persėsti iš autobuso į tą prabangų automobilį. Sukilo pavydas, liejasi pyktis, ir jau išmetėte ant žemės telefoną ar planšetę, nutrenkėte kompiuterį, kuriame dabar skaitote mano tekstą? Gerai, vadinasi, mano tekstas jus užkabino, ir jūs jau pradėjote sveikti.
Grįžkime vėl prie tų neva didelių stintų kainų, kurių užsiprašė pardavėjai. Abejoju, kad tarp jų neatsirastų vietos naujam prekeiviui.
Štai jums ir idėja, kuri leis šluoti tuos milijonus, kuriuos pagal jus susižeria keptų stintų prekeiviai. Tai bilietas iš autobuso į tą 600 arklių galios kabrioletą. Jums tereikia visai nedaug – atsistoti gatvėje, pradėti kepti stintas ir prekiauti jomis. Juk turbūt visi pamenate, kaip savo ratelyje aptarėte, kokius milijonus stintų pardavėjai čia susižeria per šventę?
Tiesa, prieš atsistojant gatvėje reiks gauti leidimą prekiauti maisto produktais, dar reikės leidimo gaminti maistą gatvėje. Tada šventės teritorijoje kelioms dienoms išsipirkti vietą, kurių savivaldybė bet kam taip pat nedalina.
Tada užsipirkti įrangos maisto gamybai, palapinę, stintų ir taip toliau. Prieš pirkdami žuvį turite gerai pagalvoti apie tą pirmąją grupę šventės lankytojų – jei jie praplauks su visa mase pro šalį ir nieko nepirks – kur dėsite žuvį? Jei planas parduoti kelias tonas stintų pasibaigs tuo, kad parduosite vos kelis kilogramus, nenusiminkite – galėsite iškepę užkonservuoti žuvį ir po to kelis metus valgydami prisiminti, kaip bandėte greituoju būdu praturtėti.
Tiesa, kai turėsite visus leidimus, ir jau galėsite suskaičiuoti pinigus, išleistus šventei pasiruošti, vėliau prie tos sumos pridėję nupirktos žuvies kainą, suvoksite, kad stintos savikaina stebuklingai padvigubėjo, ir pelnas nebe toks jau ir įspūdingas. O jei dar sugalvosite nedalyvauti prekyboje – samdysite žmones, savikaina dar labiau išaugs, o jūsų pelnas – sumažės.
Baigdamas noriu pasakyti, kad tokioje šventėje turi girdėtis ne kalbos apie dideles kainas, o padėka tiems, kurie ją organizuoja, o taip pat tiems drąsuoliams, kurie rizikuoja prekiaudami stintomis. Aš džiaugiuosi, kad esant tokiam dideliam biurokratiniam aparatui Lietuvoje, kuris vis bando prigalvoti naujų reikalavimų, atsiranda tų, kurie stato palapines, kaičia krosneles ir šventei suteikia tikros dvasios.
Nes jei ne jie, galėtumėt džiaugtis tik stintos šventę simbolizuojančiu stovu, prie kurio nusifotografavę galėtumėt diskutuoti su bendraminčiais, kad nepirkdami „brangių“ stintų nugalėjote – nes jų nebeliko J.Basanavičiaus gatvėje, ir tai džiugina jus bei jūsų kompaniją, kuri jau važiuodama čia buvo apsitarusi, kad neduos tiems „sukčiams“ uždirbti, o tiesiog pasivaikščios šventėje ir tiek. Sakote, sutirštinu spalvas?
Manau, jei jau ateinate į tokią šventę, nusipirkite bent vieną ar kelias stintas ir bent tą akimirką pasijuskite lyg lėktumėte tuo kabrioletu J.Basanavičiaus gatve. Gal tos kelios stintos bus tas spyris, kuris jus pastūmės ne išlaidas skaičiuoti, o sukti galvą, kaip padidinti pajamas.
Džiugu, kad kasmet pirmoji grupė traukiasi, ir dalis jos pereina į tą grupę, kurie leidžia paskanauti stintų, kurios šiemet, kaip sutarta visų prekeivių, buvo pardavinėjamos po 5 vienetus už 5 eurus. Žmonės negailėjo pinigų ir žuvienei, kurios kaina greičiausiai irgi buvo aptarta iš anksto ir visur kainavo 3 eurus. O šviežių stintų buvo galima nusipirkti nuo 5 eurų už 1 kilogramą.
P. S. Žinoma, mes šventėje valgėme ir stintų, ir žuvienės. Tam yra tokios šventės, kad vieni jas kurtų, o kiti jose pasivaišintų.“
Po įrašu – skaitytojų diskusija
Riebaus katino feisbuko grupėje užvirė diskusija, kurioje netrūko nei tų, kurie pritarė tokiam tinklaraštininko požiūriui, nei kritikų.
„Niekada stintų nevalgiau, nesu buvusi tokiose mugėse ir dėl to nėmaž nepergyvenu. Skanaus, kas jų išalkes ir kam pinigai kišenes plėšo“, – atsiliepė viena sekėja.
„Aš pabūsiu tas bambeklis, bet stintų kaina – 5 eurai – yra neadekvati. Taip pat arbata iš pakelio – 2,5 euro, yra neadekvati. Taip pat ir arbata iš svarainių sirupo už 3-3,5 yra neadekvati. Linkiu Palangos verslininkams blogiausio šiemetinio sezono“, – rėžė Tomas.
„Kiek kainuoja cigarečių pakelis Lietuvoje? Kažkodėl visi perka ir rūko, ir leidžia savo sunkiai uždirbtus pinigus pavėjui... Ir nezyzia. O va sumokėt 3 eurus už lėkštę gardžios, karštos, šviežios žuvienės – tai jau kažkas neįmanomo. Arba kartą metuose suvalgyti 5 stintas už 5 eurus yra baisus nusikaltimas, apiplėšimas ir bankrotas. Lyg tie 5 euraiišgelbės jūsų biudžetą. Jei paskaičiuotume, kiek tie antros grupės nariai prarūko ir prageria, tai stintas galėtų valgyti turbūt kas antrą dieną“, – komentavo kita Riebaus katino sekėja.
„Pritariu jums viskuo. Žmonės tokie šlykštūs, viskas blogai, niekas nepatinka... Bet nieko nedaro, kad pagerintų savo gyvenimą. Džiaukimės, kad rengia šventes, turim su šeima kažkur pabūti. Jei nesurūkys vieno pakelio, nenusipirks alaus butelio, o nusipirks paskanauti bent kelias stinteles, manau, ir nuotaika geresnė bus“, – priėjo išvados kita.
„Aš irgi buvau, labai patiko. Kainos realios, šventė graži. O žuvis visada brangi“, – nuomone pasidalijo skaitytoja.
„Jei kažko neįperku, visada galvoju, ką darau ne taip, o ne ką kiti blogo daro, kad aš negalėčiau kažko įpirkti. Visada sakau – ne taupyti, o daugiau uždirbti reikia. Ir tikrai niekas nekaltas, jei kišenės tuščios“, – mintis dėstė Riebaus katino sekėjai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
