Nuvykome į artimiausią taromatą, esantį šalia prekybos centro, ir ėmėmės misijos.
Kadangi vaikai pasikeisdami į taromatą dėjo butelius, užtrukome kiek ilgiau, nors turėjome vos kelis maišelius.
Visgi spėjo ateiti keli žmonės. Šalia mūsų atsistojo piktai tikrai nenusiteikęs vyresnio amžiaus vyras, nuo jo sklido ne pats maloniausias kvapas, o rankoje laikomi keli buteliai išdavė ir gyvenimo būdą.
Bet nei jis mums trukdė, nei mes jam. Kai sūnus dėjo susilamdžiusį plastikinį butelį, taromatas jo nepriėmė, dar vieno taip pat.
Nenorėdama gaišti laiko ir gaišinti atėjusių kitų žmonių, puoliau mesti juos į šiukšliadėžę.
Bet šalia stovėjęs vyras pasiūlė juos „išpūsti“.
Jis nuoširdžiai pūtė orą į susilamdžiusius du mūsų butelius, kurie nuo ilgo stovėjimo sodybos sandėliuke patys skleidė nemalonų kvapą ir, žinoma, buvo nešvarūs.
Mano septynmetis sūnus atidžiai stebėjo geranoriškai nusiteikusį vyrą, bet tada pusbalsiu manęs paklausė: ar tam dėdei nešlykštu, kodėl jis taip daro?
Nukaitau, pamačiau kitų žmonių žvilgsnius.
Vyras ir toliau pūtė butelius, net nesureagavo į sūnaus klausimą.
O man žodžiai užstrigo gerklėje. Ką atsakyti?
Kaip apibūdinti tokį gyvenimo būdą pasirinkusį žmogų?
Išlemenau, kad dėdė nusivalė butelio viršų, todėl jis jau švarus, bet mes taip nedarome, nes neturim servetėlių...
Taip taip, juokinga, bet ką daryti?
Patarkit! Ir tikiu, kad ne vienam teko į panašią situaciją pakliūti...
Nesinori smerkti tų žmonių, bet kažkaip reikia vaikams perduoti teisingą žinutę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
