Daug metų dirbu vestuvių fotografu ir artėjant intensyviam vestuvių sezonui vis prisimenu vieną itin nemalonų incidentą.
Jaunavedžiai troško fotosesijos su žirgais, nors nieko bendro su tuo neturėjo – nei mėgo jodinėti, nei mylėjo žirgus ar panašiai.
Tiesiog jiems tai priminė pasaką ar svajonę, o man atrodė, kad jie įsivaizdavo gražias savo nuotraukas, lygindami su kitais, buvusiais šalia žirgų.
Taigi nuvykome į vieną Lietuvos žirgyną. O tada paaiškėjo, kad nuotaka dar ir bijo žirgų.
Todėl kategoriškai atsisakė eiti artyn ir sutiko fotografuotis tik stovėdama už užtvaro.
Norėdama patraukti nusižiūrėto žirgo dėmesį, ji vis lengvu rankos mostu gėlių puokšte mojavo jam aplink snukį.
Po kelinto tokio mosto arklys suprunkštė ir nusičiaudėjo... Šlykčioji dalis skaitantiems...
Jo čiaudulys buvo ne tik su seilėmis, bet ir kraujo gleivėmis, kurios pataikė tiesiai ant nuotaikos krūtinės ir pilvo.
Nesinorėjo nei juoktis, nei verkti, nei fotografuoti.
Nustėrome, žiūrėjome vieni į kitus, kol susivokėm, kas įvyko.
Aišku, gera nuotaika dingo. Laimei, drėgnomis servetėlėmis ir vandeniu pavyko nuvalyti visas gleives...
Net stebėtina, kad jokių dėmių ir žymių neliko.
Neliko ir fotosesijos žirgyne.
Tad, mielieji, linkiu pagalvoti, ar tikrai labai norisi nuotraukų su visiškai nepažintais žirgais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
