Labai daug lietuvių yra likę Vokietijoje slaugyti senolių. Sėdime ir saugomės.
Moterims kyla labai daug klausimų, kaip reikės grįžti namo. Nes ne visos ir ne visi čia esantys galime dirbti ilgiau. Juk yra ir labai sunkių ligonių.
Aš pati prižiūriu senatvine demencija sergančią moterį, darbe turiu būti gera psichologė, sugebėti nuraminti senolę, kai reikia.
Nerimauju, kad viskam užsitęsus ir man neprireiktų psichologo pagalbos.
Viską mesti ir lėkti į paskutinį lėktuvą būtų nežmoniška močiutės atžvilgiu, o ir grįžus – už ką reikėtų gyventi?
Mano nuomone, Lietuva yra Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Kitur žmonės sėdi be darbo arba gauna mažus atlyginimus.
Aš gyvenu Tauragės regione, kur atlyginimai mažiausi Lietuvoje. Man vienai su dukra 400 eurų niekaip neužtenka.
Ne iš gero gyvenimo važiuojame dirbti į kitą šalį. Visu 100 procentų pasilikčiau Lietuvoje, jei galėčiau užsidirbti bent 700-800 eurų. Piktinuosi, kaip šiuo laikotarpiu yra niekinami emigrantai.
Niekas nekalba, kaip reikės grįžti mums, slaugėms, namų angelams. Visos tarpusavyje kuždamės, kad esame užmirštos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
