Dabar pradėjo vairuotojai skųstis, dejuoti, kokie jie apleisti ir kartu kokie jie didvyriai, gelbstintys Europą. Nori dėmesio, didesnių atlyginimų. Taip, reikia padejuoti, ypač pasigirti. Bet transporto įmonių vadovai kaipmat ant kojos užmeta pandemijos atneštą krizės akmenį.
Nėra darbo, sumažėjo įkainiai, prie vieno krovinio sulekia dešimtys vežėjų, siūlydami juokingai mažas kainas. Įdomu, nuo kokios sumos prasideda tas juokas? Valdžiai gal ir galima juoktis, bet mums, dirbantiems Anglijoje, visai nejuokinga. Bet vis tiek juokiamės. Tiesiog dabar kitos išeities nebėra, nes mes pasmerktieji, o tiksliau – „koronos“ įkaitai.
Prieš krizę mūsų darbas čia nebuvo didelis rojus, bet, palyginti su vairuotojais, dirbančiais kitoje Europos dalyje, jautėmės ne taip ir blogai. Buvo pliusų ir minusų.
Iš dalies tą gerumą sąlygojo mūsų ypatingas statusas – piliečiai tarp dangaus ir žemės. Tai yra, registruoti Lietuvoje, atlyginimą gauname eurais į lietuviškas sąskaitas, mokesčius mokame Anglijos karalienei, socialiai apdrausti Anglijoje, vadyba lietuviška, vairuotojai lietuviai. Kaip ir kiti vairuotojai, kurie sukasi Europoje, kas šešias savaites lėktuvu skrendame namo, o po dviejų trijų savaičių – atgal.
Čia pliusai, na, o minusai – grynai angliški. Visas šešias savaites gyvename kabinose, kiekvieną darbo dieną ir savaitgalius leidžiame įvairiuose patvoriuose, „kišenėse“ (išskyrus atvejus, kai gabename brangų krovinį), nes už tai gauname priedus.
Jei pasiseka, retsykiais grįžtame į bazę. Bazėje gerai, bet be bazės dar geriau, nes už stovėjimą bazėje negauname priedų.
Valdžia bazę traktuoja kaip vairuotojo namus, nors miegoti tenka kabinose. Vienintelis bazės pliusas – tai sukrypęs karavanas, kuriame galima su kolegom pavakaroti, konteineris su dviem dušo kabinom, kurių niekas dorai nevalo ir skalbimo mašina, prie kurios – nuolatinė eilutė norinčių išsiskalbti rūbus.
Laimė, yra keletas vyresnės kartos vyrų, kurie aptvarko karavaną ir kartais praplauna dušą. Jei ne jie, ten žiurkės apsigyventų ir greitai be guminių batų neįeitum.
Beje, žiurkių netrūksta, nes kur žmonės, gyvenantys lauko sąlygomis, visada atsiranda tų gyvūnėlių. Po bazės teritoriją jos drąsiai laksto dieną, naktį.
Kartą atidariau šiukšlių konteinerį – katės dydžio nelaboji tupi ant šiukšlių ir net nesiruošia bėgti – laukia skanėsto. Turime vieną pilietį, kuris jas palepina, tai jos kone etatinėmis bazės darbuotojomis tapo.
Anksčiau, kai pradėjome čia gyventi, vienas kitas laukinis triušis lakstydavo, dabar jų neliko – ir karaliauja ilgauodegės. Prieš gamtą nepapūsi, laimi stipriausieji.
Bet čia nieko ypatingo, nieko baisaus, viskas įprasta. Tūkstančiai žmonių gyvena blogesnėse sąlygose ir nieko neuždirba, o pas mus sudėjus visus priedus į rankas, gaunasi beveik angliška alga. Vyrai kartais patriukšmauja, kad angliškoje firmoje moka daugiau, bet taip tik atrodo, kol nepradedi skaičiuoti. Dirbant mūsų įmonėje nekainuoja pragyvenimas (gyvename mašinose), bilietus į Lietuvą ir atgal apmoka, o sėdėdamas kabinoje valgai mažiau.
Pora vyrų išėjo į angliškas firmas, bet per daug nesidžiaugia. Prisidėjo būsto nuoma, išlaidos kelionei į darbą ir iš darbo, visokios kitokios išlaidos, kurių atsiranda gyvenant name, ir tas iš pirmo žvilgsnio didesnis atlyginimas labai greitai aptirpsta. Gerai paskaičiavus gaunasi panašiai tas pats, bet mes namo išlekiame kas šešias savaites, o iš angliškos firmos niekas taip dažnai neišleidžia.
Bendrai paėmus vairuotojų darbo ir gyvenimo ypatybių kontekste, pas mus ne rojus, bet ir ne pragaras.
Gyventi, dirbti galima, bet koją kyštelėjo iš Kinijos atkeliavusi ta „velnio cholera“, prasidėję karantinai ir koronaviruso krizė. Vieni džiūgauja, kad nespėjo išskristi ir nereikės neapibrėžtą laiką sėdėti karantine, o kiti kaukia kaip vilkai prieš mėnesieną – „norim namo pas žmonas“. Jei žmona gera – palauks, jei linkusi į išdavystę, tai kauk nekaukęs, vis viena pabėgs.
Bet greitai ta problema šiek tiek išsisprendė. Mūsų valdžia turi partnerius, kurių automobiliai važiuoja pirmyn ir atgal į Lietuvą. Pakrauna krovinį į JK, pasodina du vairuotojus, atvažiavus į JK kiti du persėda ir grįžta. Aišku, tai ilga kelionė per kopas, bet tie, kurie labai nori namo, rizikuoja ir keliauja.
Sutikite, kad dabar važiuoti dviem kabinoje – tai tas pats, kas abiem gulti į bendrą duobę. Juk nežinai, kuris iš jų gali įnešti į kabiną virusą. Juk nevaikšto „dvikinkiai“ susikibę už rankučių į parduotuvę, tualetą ir vienas kito kiekvieno žingsnio nekontroliuoja.
Aš atsisakiau tokios kelionės namo ir pasiprašiau leisti dirbti iki galutinės pergalės prieš pandemiją, nors yra tikimybė tos pergalės nesulaukti.
Vyrai, grįžę į bazę, nenaudoja jokių apsaugos priemonių, sėdi tame pačiame karavane, maudosi tame pačiame duše, sėdi ant to paties tualeto dangčio, tų vietų niekas nedezinfekuoja, o patys dezinfekuojamės kas kaip išmano. Visi tikisi kaip nors praslysti.
Dabar Lietuvoje prie vieno vairo stovi dešimt savų vairuotojų ir antra tiek legionierių iš trečiųjų šalių, tad grįžus rasti darbą problematiška, bet ir sėdint čia neramu. Baisu pagalvoti, kas bus, jei kuris iš kolegų parveš į bazę tą užkratą. Uždarys bazę, o kur uždarys mus? Į karavaną visi nesutilpsime, o mašinų paversti asmeninėmis karantino palatomis niekas neleis.
Sutikite – dabar geriau tyliai tūnoti pakrūmėse ir su niekuo nebendrauti. Taip ir darome, bet viena bėda niekada nevaikšto. Prieš keletą dienų kaip griausmas iš giedro dangaus atėjo žinia, kad mažina dienos atlygį. Pasiteisinimas standartinis – pervežimo kainos pasidarė tokios juokingos, kad nebesinori dirbti, o norisi tik juoktis.
Kai vyrai paklausė, kokiu pagrindu ir kaip visa tai bus apiforminta, valdžia pasakė, kad tiesiog sumažins priedus, kurie sudaro didelę dalį atlyginimo. Daugelis sutartis pasirašė daug neskaitę ir tik dabar suprato, kad tie priedai – tai kaip Lietuvos vairuotojų dienpinigiai. Nori – mažina, nori – didina, o gali ir visai nemokėti. Dienpinigius tai dar galima išsireikalauti, o premijoms visada gali parodyti špygą. Sugadinai mašiną – sumažino, pašokinėjai prieš valdžią – visai nuėmė.
Pasirodo, esame ne tik koronaviruso, bet ir priedų įkaitai. Keletas vyrų pareiškė, kad nedirbs už tokį atlyginimą, bet į tai sulaukė labai paprasto atsakymo:
– Nepatinka – keliaukite „non stopu“ namo. Jei nėra kaip keliauti, išsinuomokite kambariuką ir apleiskite įmonės teritoriją. Mums nereikia maištininkų.
Situacija nepavydėtina. Namo parvažiuoti nėra kaip, nebent nelegaliai įlindus į kokią priekabą, o jei kažkokiu būdu ir pasieksi tėvynę, kas ten lauks? Karantinas, o po jo – bedarbystė. Dabar Lietuvoje prie vieno atsilaisvinusio vairo laukia dešimt savų vairuotojų ir antra tiek legionierių iš trečiųjų šalių.
Galima bandyti Anglijoje išsinuomoti kambariuką, ieškoti kito darbo ir laukti, kol viskas pasibaigs, bet šiuo laikotarpiu tai bus labai sunku tiek ekonomiškai, tiek psichologiškai. Ką norite, tą sakykite, broliai vairuotojai, bet dabar ne tas laikas, kad galėtume išskėtę erelių sparnus diktuoti savo sąlygas. Reikia džiaugtis, kad dar turime darbo, gauname kad ir sumažintą atlyginimą ir nesėdime kitiems ant sprando. Eina ji peklon, ta korona, bet pasirinkimo nėra!
Aišku, patriukšmavome, pamitingavome, bet kelis aršesnius „razbaininkus“ valdžia pasiuntė ant trijų raidžių ir įteikė „vilko bilietus“. Likę nuleidome nosis ir greitai išsilakstėme kuo toliau nuo bazės, piktų pavydžių kolegų kalbų, įvairių triukšmadarių, kuriems visada viskas blogai ir, aišku, nuo koronos.
Labai nesinori būti apkaltintu prijaučiančiu maištininkams, būti atleistam ir nelegaliai priekaboje keliauti namo.
Be tų ekonominių siaubų dar labiau baugina tyliai į bazę atslenkantis kitas maras.
Stebint anglišką viruso plitimo statistiką, vieną dieną giltinė įsisuks į mūsų gretas, ir galime nesulaukti to šviesaus rytojaus, kada vėl vairuotojai diktuos savo sąlygas darbdaviams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
