Su vyru iki vestuvių draugavome beveik dvejus metus. Tuomet visas laikas buvo mūsų – daug keliavome, kartu žiūrėdavome filmus, svečiuodavomės pas draugus, jų dažnai būdavo ir mūsų namuose, rūpinomės vienas kitu, stengėmės dėl santykių ir buvome laimingi.
Toliau scenarijus – standartinis: vestuvės, nauji namai, remontų ir įkurtuvių rūpesčiai ir džiaugsmai, ir štai pradedame lauktis vaikelio. Viskas pagal planą, jokių staigmenų, tik didžiulis džiaugsmas ir palaimingas laukimas.
Gimus dukrai aš, žinoma, atsidaviau jai. Kūdikis ne tik reikalavo viso mano dėmesio, bet ir naktų. Mažylė prastai miegojo, nuolat prašėsi ant rankų ir jau po pusmečio tapau pavargusi, pikta ir suirzusi.
Stengiausi laiko ir dėmesio skirti ir vyrui, tačiau kur kas dažniau jis sulaukdavo ne meilės ir šilumos, o pykčio ir priekaištų. Laukdavau jo, grįžtančio iš darbo, kaip išsigelbėjimo – svajodavau, kaip dabar aš ramiai išsimaudysiu po dušu, o jei pasiseks, gal net kartu su juo pavalgysiu karštą vakarienę.
Diena iš dienos abu darėmės vis labiau pavargę ir vis labiau pikti. Nebemokėjome vienas kitam ištarti gražių žodžių, mūsų bendravimas labiau panašėjo į nurodymų, reikalavimų ir nusivylimų jūrą.
Man buvo nesuvokiama, kaip jis gali žiūrėti vakarais filmus, kai aš alpstu iš norėjimo pamiegoti, kai namuose krūva neplautų indų, neišneštos šiukšlės ir panašiai – juk visada yra ką veikti.
Pykau ne dienomis, o valandomis. O praėjus pusantrų metų po dukrelės gimimo, kai jau atrodė, kad ji tuoj keliaus į darželį ir pagaliau aš turėsiu nors kiek laiko vyrui (visąlaik supratau, kad judame netinkama linkme, tiesiog neturėjau nei jėgų, nei polėkio ką nors keisti, tarsi baudžiau jį už tai, kad man sunku, kad aš pavargau), vėl pastojau.
Antras vaikelis nebuvo planuotas, bet naujiena tikrai neišvertė mūsų iš koto. Ir aš, ir vyras buvome laimingi.
Džiaugėmės, kad dukra turės brolį ar sesę, kad ir mums bus lengviau, kai abu paaugs ir galės žaisti kartu. Vyras irgi buvo patenkintas, nerodė jokių neigiamų emocijų.
Dukra išėjo į darželį, aš spėjau kiek atsigauti ir pertvarkyti namus antram kūdikiui, gimė mažoji.
Ir vėl – bemiegės naktys, sauskelnės, skalbimai ir lyginimai, o vakarai skirti vyresnėlei, kurią sesers atsiradimas gerokai išmušė iš vėžių. Stengėsi ir vyras, daug laiko praleisdavo ir su kūdikiu, ir su vyresniąja – jiedu pasidarė labai artimi, keliaudavo kartu į kiną, parodas ir kitokias vaikiškas atrakcijas.
Tačiau mudviejų bendravimas nepasikeitė. Turėjau sau pripažinti, kad tapome tarsi kambariokai, kartu besidalinantys buities rūpesčius ir vaikų auginimą.
Pinigus uždirbo jis, namais rūpinausi aš, vaikai po truputį augo, o mūsų santykiai buvo mažų mažiausiai – jokie.
Mes buvome tokie abejingi jiems, kad net neturėjome jėgų pyktis. Nebeturėjome vienas kitam nei pagyrimų, nei priekaištų. Mūsų pokalbiai apsiribojo buitiniais dalykais, vaikų kasdienybe ir oru. Aš vis dar buvau neišsimiegojusi, vis dar irzli, o jis ... toks abejingas, toks besistengiantis dėl vaikų, o ne dėl manęs...
Aišku, apie santykius vis pasikalbėdavau su draugėmis. Viena jų kartą patarė nebesėdėti namie, kur nors išeiti su draugėmis, pravėdinti galvą ir nors trumpam atsiriboti nuo buities.
Bet aš to visai nenorėjau. Vien mintis, kad reikės ruoštis ir puoštis, kad porą valandų galėčiau paplepėti su draugėmis, man atrodė neverta jokių pastangų. Jau geriau pamiegosiu, maniau.
Kita bičiulė išklausiusi tik palingavo galvą – na taip, situacija nesmagi. Gal tu pasikalbėk su juo?
Tik garsiai atsidusau – kalbėti ramiu tonu aš jau nebemokėjau. Galėjau arba šaukti, arba verkti – bet tik ne ramiai kalbėtis. Juolab, kad net kelis kartus prieš tai bet kokios mano pastangos kalbėtis ar diskutuoti baigėsi abejingu žvilgsniu ir „sulindimu“ į telefoną.
Laukiau, mačiau, kad vyras labai myli vaikus, kad ir aš nesu jam atgrasi, kad jis, kaip ir aš, tikimės, kad santykiai pasitaisys, kai paaugs vaikais, kai mažoji taip pat išeis į darželį, kai ir aš grįšiu į darbus ir į suaugusių žmonių kompaniją.
Ačiūdie, kad labai ilgai laukti neteko. Iš Anglijos atostogų grįžo mano seniai matyta draugė ir pasisiūlė atvykti mūsų aplankyti.
Ji dar nebuvo mačiusi mano vaikų, todėl pakviečiau ją į svečius – ir vaikai čia geriau jausis, ir mudvi gal galėsime pabendrauti kiek laisviau, nei kur nors kavinėje, kur man reikės lakstyti paskui vaikus, o ne dėmesį skirti draugei.
Ji atvažiavo, pasidarėme kavos ir susėdome. Vaikai ramiai sukiojosi aplinkui, atmosfera buvo jauki ir paprasta. Išklausiau apie jos gyvenimą ir jos bėdas, išgirdau emigrantų rūpesčius ir džiaugsmus. Paskui atėjo mano eilė išsipasakoti. Visa mano kalba buvo apie vaikus. Galiausiai po valandos draugė manęs paklausė tiesiai šviesiai – o kaip su vyru?
Nebeištvėriau ir pravirkau. Niekaip – atsakiau jai ir papasakojau, kad esame pavargę, pikti, nebegerbiame vienas kito, nesuprantame ir net nesistengiame, esame šalti ir bejausmiai robotai, besirūpinantys savo ir vaikų buitimi ir bendru stogu virš galvos.
„O kaip dažnai jūs mylitės?“ – paklausė draugė.
Mylimės? Na čia dabar! Mylimės mes labai retai, labai. Kartą per mėnesį, kartais – kartą per du. Kai nori jis – nesu nusiteikusi aš, kai nusiteikiu aš – jis jau būna įsijungęs filmą, kai išjungia – nebenoriu aš.
Miegamajame miega mažoji dukrelė, svetainės sofa nepatogi, bijome pažadinti vaikus, norime miego, nesusikalbame, netinkamas laikas... Priežasčių tam – begalė.
Ir čia draugė man davė paprastą patarimą – mylėkitės! Ji liepė man susiimti ir, jei noriu išgelbėti savo byrančią santuoką – tiesiog mylėtis. Nutilau. Net sutrikau. Labai gali būti, kad tame yra tiesos.
„Judu labai nedaug laiko turėjote pabūti kartu tik dviese, netrukus gimė dukros. Jis ne tokią tave vedė – pati pagalvok. O dabar, kai visa esi visiškai kitokia – ir aš tikrai suprantu, kodėl – vaikai ne tik duoda, bet ir atima, faktas – jis vis dar stengiasi.
O kaip stengiesi tu? Mylėkis, moterie! Prisiversk bent kelis kartus, ir po to pati pamatysi, kiek daug gali atrasti iš naujo ir kaip naujomis akimis pamatysi savo vyrą“, – rėžė ji.
Dar kokį mėnesį po to, kai draugė išskrido namo, tyliai sau svarsčiau apie jos patarimą. Jis neišėjo man iš galvos. Jaučiau, kad draugė yra teisi. Ir vieną vakarą, prausdamasi vonioje, tvirtai nusprendžiau – išbandyti verta.
Tą vakarą pati pasikviečiau vyrą į svetainę. Po savaitės jis parodė iniciatyvą. Paskui vėl aš, ir vėl jis. Įsivažiavome kaip paaugliai. Ir jau po kelių mėnesių pasakiau draugei didžiulį AČIŪ.
Supratau, kad mūsų intymumas buvo visiškai išgaravęs. Ir kalbu ne tik apie seksą – kalbu apie švelnumą, norą apkabinti, norą duoti ranką ar tiesiog prisiglausti. Norą šokti kartu ir taip juokinti vaikus, norą nešioti mamą ir taip demonstruoti mažosioms, koks stiprus jų tėtis. Norą naktį prisiglausti, o ne nutraukti antklodę.
Seksas – ne tik fizinis malonumas. Intymumas suartina. Kai daug myliesi, kitą dieną nebenori savo žmogui grubiai liepti išnešti šiukšles. Atsiranda jėgų ne įsakinėti, o paprašyti. Vyrui – padėti ne tik su vaikais, bet ir namuose. O ir atgimęs seksas, pasirodo, vėl suteikia sparnus ir norą šypsotis ne tik vaikams, bet ir vienas kitam.
Taip, mes vis dar neišsimiegoję, mes vis dar pavargę, bet dabar jau – laimingi visi keturi kaip šeima ir dviese – kaip pora. Ir tiesiog žinome – vaikai užaugs, išeis, o mums reikės vėl būti dviese. Tad pasistenkime, kad ir tada turėtume ne tik apie ką kalbėtis, bet vis dar norėtume vienas prie kito liestis.
O draugei, kuri davė, atrodo, tokį paprastą patarimą, būsiu dėkinga dar ilgai ilgai. Nes ilgainiui, tikiu, būtų atėjęs laikas, kai ir tai nebebūtų pagelbėję.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
