Labai norėjau parašyti šviesų laišką, bet matyt, jausmų dabar buvo labai daug...
Tikiuosi, kad šis laiškas pasieks žmonių širdis, ir jie nors telefonu pasveikins savo brangiąsias mamas, ko aš jau nebegaliu padaryti...
Miela mama,
šiandien pas mus žydi alyvos, jos tokios ryškios, primenančios lietuviškąsias ir gerokai įsibėgėjusį pavasarį.
Mama, negaliu tavęs apkabinti, esu toli, daugiau nei už dviejų tūkstančių kilometrų, negaliu tavęs apkabinti paskutinį kartą.
Uždarytos sienos, nutupdyti visi lėktuvai, lyg baisiame fantastiniame katastrofų filme mes visi uždaryti geriausiu atveju savo namuose, apipilti draudimais, pilni baimės dėl arčiau nei porą metrų priartėjusio žmogaus.
Sesė paskambino, paklausė, gal noriu, kad ji tave nufotografuotų. Pasakiau, kad nenoriu. Ji sakė, kad tu tokia graži, jauna.
Žinau, jaučiu, tu tokia esi dabar. Nors Tau jau daugiau nei devyniasdešimt.
Mirtis negali sugadinti žmogaus, kuris visada buvo gražus ir su tokia kantrybe ėjo per visas gyvenimo negandas: aš savo gyvenimo kelyje nebuvau sutikusi tokio, kaip tu, mama.
Turiu tavo nuotraukas, turiu savo atmintyje ir širdyje visiems laikams įsirėžusį tavo veidą.
Nepamirškite pasveikinti savo mamų.
Laima
