Mūsų sukurtas verslas nelaikė pririšęs sostinėje, tad niekas netrukdė įgyvendinti šios idėjos.
Dabar džiaugiamės pasivaikščiojimais pajūriu ir Palanga, kuri ne sezono metu – idealus miestas tokiems, kaip mes.
Gyvename ramiau, lėčiau, beveik visur nueiname pėsčiomis, jokių spūsčių, grūsčių – žodžiu, vienas malonumas.
Mezgame pažintis su čia gyvenančiais ir didžiuojamės esą palangiškiai.
Tiesa, pajutome gana keistą vietinių reakciją, kai sužinodavo, kad atsikraustėme iš Vilniaus – žmonės kažkodėl įsitikinę, kad palikti sostinę gali tik nevykėliai, kurie tai daro ne savo noru, o aplinkybių priversti.
„Vilniuje juk pinigai, Vilniuje juk darbai!“ – stebėjosi mūsų gyvenimo posūkiu.
Na, žmonėms galvoti neuždrausi. Mes patys žinome: ko norėjome – tai ir turime. Be to, liko tų darbų ir Vilniuje, dėl kurių ne taip retai tenka aplankyti sostinę.
Savaitgaliais Palangoje mėgstame paieškoti naujų vietų, kur nueiti papietauti. Ir džiugina, kad atsiranda puikių restoranėlių, o aptarnavimo kokybė sparčiai stiebiasi aukštyn.
Pajūryje, kurio ritmą labai valdo sezonai, sunku išlaikyti gerus darbuotojus, tačiau yra puikių kavinių ar restoranėlių, kur gerai jaučiasi tiek lankytojai, tiek darbuotojai.
Į kartais vis dar pastebimas provincialumo apraiškas žiūrime atlaidžiai, tačiau pasitaiko dalykų, kurie ima ir pakiša koją.
Apsilankę vienoje kavinėje pirmą kartą kaipmat susidraugavome su padavėja, kuri buvo vyresnė už kitas. Smagiai su ja šnektelėjome, o kai papietavome, pagyrėme patiekalus, palikome arbatpinigių ir atsisveikinome.
Apsilankėme dar keletą kartų, ir visada ji mus atpažindavo, šiltai sutikdavo, o atėjusi priimti užsakymo pasitikslindavo, ar ir vėl užsisakysime to paties. Sutikite – labai malonu, kai restorano personalas žino tavo pomėgius.
Bet viską aukštyn kojom apvertė vienas mūsų apsilankymas. Buvo žiema, lankytojų nedaug, tad turėdama laiko stabtelėjo prie mūsų stalelio pasikalbėti.
Šnekučiuojantis apie šį bei tą paklausė: „Jūs iš Vilniaus, taip?“
„Ne! – duetu išdidžiai pareiškėme. – Mes palangiškiai!“
Būtumėt matę nusivylimą jos veide... Kadangi užsukdavome tik savaitgaliais, manė, kad mes ponai iš Vilniaus, ir še tau – pasirodo, vietiniai. Štai taip per sekundę ir baigėsi mūsų draugystė.
Sunku patikėti, bet užsukę po to karto jau buvome nepastebimi, net akių kontakto vengė. Matyt, gerokai krimtosi taip apsigavusi.
Ir juokinga, ir gaila tokių žmonių. Per tuos metus, praleistus Palangoje, ne kartą pastebėjome, kad vilniečiai čia kur kas labiau aukštinami nei žmonės iš kitų miestų.
Bet ar deklaruota gyvenamoji vieta pakeičia žmogaus vertę? Vakar buvau vilnietis, tad buvau gerbiamas, o šiandien – palangiškis, ir iškart nieko vertas? Nesvarbu, kad vilkiu tuos pačius drabužius ir atsinešiau tą pačią piniginę.
Provincijos kompleksas, ne kitaip.
Brandžiose visuomenėse kaip tik pirmiausia palaikoma vietinė bendruomenė, remiami vietinių gyventojų verslai ir nekeliaklupsčiaujama prieš ponus iš toli. Nes natūralu palaikyti tuos, kurie šalia, jie tavo parama ir paspirtis, o ne esantys už kelių šimtų kilometrų ir atvažiuojantys tik savaitgaliais.
Beje, Vilniaus garbinimas ir vietinių sumenkinimas šiuose kraštuose labai jaučiamas ir verslo aplinkoje. Ne kartą teko patirti, kaip būnant Klaipėdoje kokioje nors specializuotoje parduotuvėje, į kurią neužsuka atsitiktiniai žmonės, atsainiai nusiteikę vadybininkai staiga ima ir pasitempia, vos tik prasitari, kad turi verslo sąsajų su Vilniumi.
Arba pasipūtusios pardavėjos per akimirką nusileidžia ant žemės, išgirdusios, kad su kuo nors kalbėdamasis telefonu paminiu: „Rytoj būsiu Vilniuje“. Tarsi dėl to tapčiau vertingesnis.
Nors ir sakoma – gali išvaryti žmogų iš kaimo, bet kaimo iš žmogaus – ne, visiems linkiu atsikratyti provincijos sindromo ir patikėti – jūs nesate blogesni už tuos, kurie gyvena sostinėje, o jie nėra geresni už jus. Net jeigu jie kartais ir elgiasi taip, tarsi būtų viršesni.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
