Karantinas dėl COVID-19 buvo negailestingas, skaudžiausiai jis smogė pagyvenusiems, ligotiems, vienišiems. Pirmos Velykos be vaikų, be šurmulio, be džiaugsmingų Prisikėlimo varpų bažnyčioje. Ir be kaimynės, nes reikia izoliuotis.
Ne kiekviena kaimo močiutė turi kompiuterį ar išmanųjį telefoną su ekranu. Banalūs dukros ar sūnaus žodžiai telefono ragelyje: „Mama, laikykis!“ O už ko, sūnau, laikytis? Kas supras, koks baisus yra vienatvės jausmas, vienišumo baimė?
Atėjo ir Motinos diena. Ant kelių – policija, tarsi lauktų pasirodant priešų tankų. „Geri vaikai tėvų nelanko!“ – skelbia stendas pakelėj. Net baudų imtasi, kad kuris vaikas kaip kokia kontrabanda pas senus tėvus neprasmuktų.
O ką paaiškinti vaikams? Kodėl negalima pas močiutę? Anūkėliai iki šiol buvo mokomi atjausti senelį, padėti močiutei...
Dar liūdniau senyvam žmogui, uždarytam daugiabučio narvely: neišeisi į kiemą, į savo sodą, neapkabinsi savo medžio, neprisiglausi. Gyvenimas apsiriboja žvilgsniu pro langą.
Aną vakarą kaimynė, gyvenanti virš manęs, beatšlepsinti, norinti pasiguosti. Pasakojasi, kas skauda, o užbaigia skundus tuo, kad vaikai – Anglijoje, viena kaip pirštas čia likusi.
Suprantu – ne koją ir ne stuburą senajai skauda – širdį, ilgesys kamuoja.
„Anoks čia gyvenimas, – sako. – Vienatvė baisesnė ir už koroną. Būdavo, susitinkam bent kieme, žodžiu kitu persimetam su kaimynėm, ir jau šviesesnis vakaras.
Dabar visi pro seną žmogų kaip raupsuotą praeina, atatupsti, per metrą aplenkia. Įbauginti žmonės, ypač seni. Per televiziją vis kartoja: neikit iš namų! Likit namuose! Anksčiau daktarai sakydavo, kad grynas oras – sveika, būtina bent valandžiukę pasivaikščioti, o dabar – šiukštu į lauką išeiti...“
Pasėdėjom, pasikalbėjom, arbata pasivaišinom. Nušvito senos moteriškės veidas, padėkojo, kad įsileidau.
Nesupratau (ir turbūt nesuprasiu), kam buvo reikalingos tos saugos priemonės, jei tuo pat metu poliklinikos uždarytos, kitos ligos negydomos. Argi jos mažiau pavojingos už COVID-19?
Sveikatos ministras A.Veryga, turbūt suprasdamas, kaip gąsdinimas paveikė gyventojus, ypač vyresnio amžiaus, pripažįsta, kad dabar daug kam reikės psichologų ir net psichiatrų pagalbos... Perlenkė lazdą. Dėl mūsų, o ypač senjorų, gerovės?
Bet kodėl vyresnio amžiaus žmogui neleidžiama pačiam pasirinkti, kaip jam gyventi karantino metu?
„Gyvenimą turime vieną, ir kiekviena diena turėtų būti nugyventa kaip amžinybė, kaip visas gyvenimas, nes pakartoti jo negalėsime“, – rašo kunigas A.Toliatas.
Kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau (statistiškai) jam to gyvenimo lieka. Leiskime jiems pasirinkti – sėdėti vienutėje ar susitikti su vaikais ir vaikaičiais, kaimynėmis, nueiti į parką, į lauką, į gatvę?
Gal šis pavasaris daugeliui paskutinis, tad tegul pasidžiaugia akys obelų žydėjimu, tegul gomurį pamalonina kava mieloj draugijoj. Nuo ko saugome senjorus – nuo jų pačių, nuo visaverčio gyvenimo?
Rūpinimasis senjorų sveikata virto (greičiausiai patiems nesitikint) akivaizdžia jų atskirtimi. Nors daugelis iš jų sveikesni už jaunimą!
Pažįstu daugybę gyvybingų pagyvenusio amžiaus žmonių, lankančių Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, dalyvaujančių šokių rateliuose, dainuojančių chore, mielai keliaujančių ir iškylaujančių.
Vienas mano pažįstamas, jau 80-metį atšventęs, patyręs insultą, sunkokai vaikštantis, bet mėgstantis keliauti, aplankė ne tik Turkiją, Egiptą, Izraelį, šį rudenį planuoja skristi į Tunisą.
Ačiūdie, kelionių agentūros neprašo sveikatos pažymėjimų, nenustatinėja amžiaus cenzo! Mano bičiulis sako norįs gyvenimą, kaip gerą vyną, išgerti iki dugno – iki paskutinės minutės!
Tikiu, kad taip ir bus, nes mūsų minčių galybė stipresnė už COVID-19. Leiskime ir senam žmogui gyventi visavertiškai. Nekirskime šakos, ant kurios visi tupime: juk pasensime... Norėsime nesuvaidinto , tikro, nuoširdaus rūpesčio, artimo žmogaus, jo rankos prisilietimo.
Virtuali šiluma, deja, nešildo. Viską stebi mūsų vaikai ir vaikaičiai. Negerai būtų, jei jie imtų vadovautis tuo pakelės šūkiu...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
