Mūsų tikslas – Lietuva. Po pirmo ilgesnio išvykimo abi buvome išsiilgusios namų. Galėjau grįžti į Angliją, nes atrodė, kad mano gyvenimas Lietuvoje jau baigėsi. Tačiau draugams ir artimiesiems norėjosi papasakoti apie verslo įkūrimą, sėkmę JK, apie dėstytojus, kultūrą. Buvau užsidegusi gyventi ir pilna motyvacijos.
2 mėnesiai atostogų Lietuvoje – tarsi ilgo plušėjimo Anglijoje vainikavimas. Vyšnaitė ant torto. Be to, nuolat sapnuodavosi Lietuva. Kamuodavo iš kažkur atsiradęs nenumaldomas noras grįžti.
Taigi, nusipirkau bilietą, ir štai – stoviu čia.
Vienintelis neatšauktas skrydis – mūsų. Londonas – Dublinas. Dublinas – Vilnius. Kelionė su nakties pertrauka. Negaliu prisiminti, kas vyko iki tos lemtingos akimirkos. Mintimis galiu nustumti daugiausia 15 minučių į praeitį. Tada buvau tik naivi mergina. Blizgančiais plaukais ir juodu kailiniu paltuku. Tikėjau savo sėkme. Tikėjau spontaniškais susitikimais. Su Migle užsisakėme kavos, kad neužmigtume, šnekučiavomės ir nusprendėme pajudėti arčiau įlaipinimo vartų, nors iki jų atidarymo buvo dar 6 valandos. O panašiai tiek pat jau pralaukėme.
Praslinkome gal puskilometrį per apmirusį oro uostą, kol priartėjome prie dar vieno šviečiančio ekrano su skrydžių sąrašu. Priešais jį stovėjo galvą iškėlęs vaikinas. Nuojauta pakuždėjo, kad jis lietuvis.
Garsiai perskaičiau mūsų skrydžio numerį. Žinojau, kad girdi ir jis. Atsigręžė:
– O, ir jūs į Lietuvą.
Likusį laiką praleidome trise, ieškodami vietos prigulti. Sužinojau, kad jis iš vaikų namų. Vengė palaikyti akių kontaktą, todėl didelio žavesio ir pasitikėjimo nekėlė. Kiek vėliau, kai draugė snaudė, ėmė atrodyti, jog pažįstu jį iš anksčiau. Pasirodo, prisimena mane iš LMS forumo, kadaise mūsų komandos organizuoto Panevėžyje.
– Bet aš juk tada atrodžiau visai kitaip, – parodžiau nuotrauką.
– Taip, taip. Būtent tokią tave ir prisimenu.
Neprisiminiau jo, tačiau ten mačiau šimtus žmonių, gal ir buvome prasilenkę. Klausiausi jo pasakojimų apie sudegusį namą, paties suprojektuotą kambarį atstatinėjant griuvėsius, planus studijuoti architektūrą, momentines fotosesijas prie vandenyno Amerikoje keliaujant su modelių agentūra. Negalėjau patikėti, kad turėjome tiek bendrų pomėgių, o aš dar nė nespėjusi papasakoti apie save. Kartkartėmis apimdavo jausmas, jog klausyčiausi kalbant savęs, nes įprastai nepažįstamiems prisistatau pirma.
Lipdami į lėktuvą saldžiai prisijuokėme iš video apie žmones atrakcionų parke. Pati nustebau, kad taip laisvai jaučiuosi garsiai juokdamasi šalia nepažįstamojo, kurį sutinku pirmą kartą. Nors aš laikiausi šaltai – vaikino man nereikia.
– Žinai, kai išlipsime iš lėktuvo Vilniuje, galėsime pajudėti link Dusetų autobusu. Ten pasiimsiu savo mašiną, trumpai susitiksiu su giminėmis, aprodysiu savo namus, o tada galėsiu parvežti tave į Panevėžį, nes ir pats turiu ten pažįstamų. Taip bus patogiau grįžti, o be to, pamatysi mano kambarį, apie kurį pasakojau – per 3 darbo metus užsienyje prisisiunčiau į Lietuvą įvairiausių dalykų.
Lėktuve sėdėjome atskirai – o gaila, nes šalia buvo laisva vieta. Kalbėtis man patiko ir būtų buvę patogu pasiremti.
Lėktuvui nusileidus iškart išlipti negalėjome. Teko pasirašyti krūvą popierių, jog suprantame situaciją dėl viruso Lietuvoje ir užpildyti asmenines anketas. Iš lėktuvo išleisdavo maždaug po 5 žmones. Kai atsirado vietos, susėdome kartu. Kai reikėjo užrašyti gyvenamąją vietą, jis pažymėjo Panevėžį.
Atsisukęs į mane pasakė:
– Būsiu centre, galėsiu privažiuoti iki tavęs kokį kartą, kitą.
– Kodėl gi ne, – atsakiau neįsipareigojančiai.
Lauke mus pasitiko būrys kariškių. Iš tolo baltavo žmonės su kaukėmis ir apsauginiais kostiumais. Buvo liepta laikytis kelių metrų atstumo vienas nuo kito.
Vidus nepanašėjo į oro uostą. Greičiau priminė ligoninės priimamąjį: kvepėjo dezinfekciniu skysčiu, atrodė sterilu ir balta. Ryškesnėmis aprangomis išsiskyrėme tik mes, keleiviai, tuomet dar nežinoję, kas mūsų laukia. Apėmė jausmas, lyg būtų karo metai, ir mes tuoj pateksime į pavojingą zoną.
Praėjau pasų kontrolę. Naująjį draugą sulaikė daugiau nei 15 minučių. Ilgiau jo nelaukiau, nes gavau Miglės žinutę: „Kur esi? Visus sodina į autobusus.“
Sausakimša žmonių. Visi tylėjo. Niekas nežinojo, kur mus veža.
– Čia dėl kariuomenės, – nerūpestingai numojo jis, kai vėl trise susitikome autobuse, – esu gavęs šaukimą, dėl to sulaikė.
Regis, buvome vieninteliai, garsiai aptarinėję esamą padėtį: „Kas dabar bus? Juk kiekvienas turėjome po vietą saviizoliacijai. Kodėl mūsų nepaleidžia?“
Vėliau pasigirdo daugiau piktų replikų. Stebėjau viską tarsi iš šono. Buvome lydimi policijos ekipažų. Žmonės gatvėse sustoję stebeilijosi tuščiais veidais. Kelionė truko amžinybę.
Išlaipino prie niūraus pastato, kurį iš pažiūros būčiau pavadinusi kalėjimu ar apleistais vaikų namais. Nors viešbučio trečiasis aukštas, kur buvome suvaryti, įrengtas moderniai ir priminė bendrabutį, kuriame gyvenau pastaruosius mėnesius. Po nesibaigiančių stumdymosi ir laukimo valandų atsidūrėme kambariuose po du.
Ant stalų padėti kariniai daviniai. Nežinojome, ar galime juos imti, tačiau su Migle buvome alkanos, todėl mikrobangų krosnelėje pasišildėme guliašą. Atrodė lyg kačių maistas, tačiau skonis nebuvo toks prastas.
Žmonės greit išsiaiškino sunkių metalinių durų kodus ir ėmė vaikščioti vieni pas kitus. Kilo bruzdesys daugiausia dėl to, nes nežinojome, ar ilgam įstrigome svetimoje patalpoje, svetimame mieste. Su savimi turėjau tik kompiuterį, lašelį šampūno ir krūvą laidų. Kiti beprasmiškai bastėsi ilgais koridoriais bandydami nugirsti reikalingos informacijos, ar tikrai mums teks taip praleisti 14 dienų.
Buvau nemiegojusi 2 paras. Nusprendžiau prigulti.
Pabudau nuo švelnaus šurmulio. Į kambarį įėjo Jokūbas. Prisėdo šalia. Papasakojo naujienas, kad viešbutyje buvo subadytas ir padurtas žmogus. Trise kambaryje saugiau.
Mūsų su Migle tokios naujienos nestebino, kadangi mieste, kuriame gyvenome, šaudynės ir žudynės buvo įprastas reiškinys.
Miglė pradėjo jausti viruso simptomus, todėl užsiregistravo tyrimui. Ragino išsitirti ir mus, tačiau žinojome, kad reikės pereiti ilgą skambučių procesą, patiems susiorganizuoti transportą, o buvome nevietiniai. Miglė – vilnietė. Mums su Jokūbu geresnis variantas atrodė palaukti, kol patys tyrėjai atvyks į patalpas, nors nežinojome, kiek tai galėtų užtrukti.
Po galybės valandų, praleistų kalbantis apie keliones, šokant ir klausantis muzikos Miglė sulaukė skambučio, kad jos laukia greitoji vežti į ligoninę tyrimams. Ji ruošėsi, o mes su Jokūbu užsnūdome. Nė neatsisveikinome, nepajutome, kaip ji išsliūkino.
Netrukus pasigirdo klaikus bildesys į duris. Abu pašokome iš lovos. Supratau, jog visą laiką buvome susikabinę. Tarpduryje pasirodęs kariškis pranešė, kad su Jokūbu privalome per 15 minučių susiruošti ir eiti į vidinį kiemą. Būtinai susirinkti visus daiktus. O-o kodėl? – nė nespėjome paklausti, mat uniformuotas vyras jau buvo dingęs. Na ką, matyt veš į Panevėžį – pamanėme.
Paskubomis nusileidome žemyn.
Dar niekada nemačiau tokio sterilaus autobuso, nes visur trenkė spiritu. Sutikau senai matytą pažįstamą:
– O, ir tu iš Anglijos.
– Studijavau ten. Tu irgi?
– Aha, kaip tik atostogoms sugalvojau grįžti.
Pokalbį nutraukė vairuotojo raginimas eiti ir atsisėsti. Visi su kaukėmis, sėdėjo po vieną. Ant galinės sėdynės likusios paskutinės vietos. Su Jokūbu nusprendėme surizikuoti ir sėdėti šalia – gal neatskirs.
Saulės ruožas, krentantis ant manęs pro langą, priminė, kad tokį reginį jau buvau įsivaizdavusi mintyse seniau, dar prieš išvykdama į užsienį. Pasinėriau į prisiminimą.
Visada buvau kelionių maniakė. Dar rudenį svajodavau, kaip leisiuosi į nuotykius važiuodama nežinomais keliais, padabinta saulės spindulių prisimerkusi stebėsiu gamtovaizdžius. Rankose spausiu minimalistinę kuprinę, susiruošusi į solo kelionę ir suvoksiu, kokia laisva esu, galiu kurti gyvenimą kur noriu ir kaip noriu. Tada pasisuku į šoną. O šįkart aš ir ne viena. Geriau nei svajonėje. Per kūną nuvilnijo šiurpuliukai ir akyse pasirodė laimės ašaros.
Netikėto džiaugsmo proveržį prasklaidė Jokūbo žodžiai:
– Ko šypsaisi? Nori prigulti ant kelių?
Tąkart jis papasakojo apie savo nuotykius Tailande, slidinėjimą Norvegijoje, apie sėkmę darbe. Po kelių metų sunkaus triūso dabar jis paskirtas 3 plovyklų viršininku. Šį mėnesį perka ir nuosavą plovyklą Airijoje.
Sutikau dar vieną sėkmingą žmogų, – pamaniau. Nuoširdžiai džiaugiausi, kad jam taip sekasi. Detaliai papasakojo apie savo pareigas. Nuo tų detalių gausos net apsisuko galva.
Kai autobusas sustojo, buvo tamsu. Stojome pirmieji į eilę prie dar vieno viešbučio.
– Hmmm, jūs čia kaip pora, taip, štai jūsų raktas, – nė nelaukusi patvirtinimo numykė viešbučio administratorė, įbrukdama 318 numerio raktus.
Įsikūrę kambaryje atradome netikėtų sutapimų.
– Pamenu, pirmą dieną, kai susitikome, išgirdau skaičių 13 ir apsisukau, tada pamačiau tave, – pradėjo jis.
– Mūsų kambario numeris, kuriame gyvenome Vilniuje, buvo 13, – prisiminiau aš, o dabar 318 – irgi 13 iš kitos pusės.
– Geras, o aš turiu 13 darbuotojų Airijoje.
– O aš universitete sąraše esu 13.
– Matyt, čia nesutapimai – mums buvo lemta susitikti, – nustebęs kalbėjo jis.
Jokūbas duše, o aš sulaukiu žinutės iš nepažįstamos merginos: „Mačiau jūsų bendrą nuotrauką. Kad ir kas tau jis būtų, nepasitikėk juo, nes ne viena nuo jo yra nukentėjusi“.
Atrašiau: „Labas, kad jis man ne vaikinas. Bet o kaip nukentėjo?“. „Pamatysi pati“.
Apie žinutę jam nesakiau. Kai grįžo iš dušo, ilgai stebėjau jo žvilgsnį, kurio niekaip negalėjau perprasti – neįprastai gilus. Negi jis tikrai kažką slepia? Tyrinėjau pakabuką ant kaklo. Metalinis dvigubas kryželis.
– Patinka? – nusišypsojo jis.
– Įdomus, tau tinka.
– Man jį dėdė padovanojo. Nuo tada pradėjo sektis. Nori ir tau tokį parūpinsiu?
– Kad man ir taip sekasi, – atsisakiau.
Jis nudžiugo, mat pamanė, kad turiu omenyje mūsų pažintį.
Beldimas į duris. Įskubėjo uždususi darbuotoja:
– Nežinau, ar žinote, bet turite skubiai palikti patalpą – iki 8 valandos, – kreipėsi ji į mane.
Žvilgtelėjau į laikrodį. 7.44. 16 minučių. Abu ši naujiena perliejo tarsi šalto vandens banga. Ką gi, atrodo, atėjo laikas atsisveikinti. Dokumentuose buvau užpildžiusi, kad turiu vietą, kur savarankiškai izoliuotis, o jis ne. Supratau, kad per tą trumpą kelių dienų laikotarpį abu prisirišome vienas prie kito ir tapome geri draugai.
– Pirmąkart taip nenoriu kažko paleisti, – pripažino jis, – prašau, neišeik dar.
– Iki, Jokūbai, jau reikia. Gal dar susitiksime, – nutolau koridoriumi žvelgdama per petį.
Jo kontūrai durų plyšyje blanko, kol galiausiai visai išnyko.
Grįžusi namo radau pranešimą: „Man pirmąkart gyvenime išriedėjo ašara.“
Ir „Tau rašė mano buvusi. Iš pavydo. Aš ne toks.“
Ir „Visa tai, kas įvyko tarp mūsų buvo taip tikra. Aš pasiryžęs eiti kartu su tavimi šituo keliu ir siekti neįmanomo.“
Šis rašinys – skaitytojų rašinių konkurso „Atostogų romanas“ dalyvis.
Gal per atostogas sutikote žmogų, su kuriuo užsimezgė toks tvirtas ryšys, kad vienas kito iš glėbio nepaleidžiate iki šiol?
O gal galvą pametėte dėl žmogaus, kuris, atostogoms pasibaigus, dingo ar pasirodė nevertas jūsų dėmesio? Patyrėte nuotykį, kurio nepamiršite visą gyvenimą?
Dalinkitės savo istorijomis su portalo lrytas.lt skaitytojais – laukia puikus prizas!
Geriausios, populiariausios istorijos autorius bus apdovanotas nakvyne dviems asmenims arčiausiai Baltijos jūros esančiame SPA centre SPA „Amber Palace“ su švediško stalo pusryčiais ir SPA pramogomis.
Čia jūsų lauks subtili prabanga, nepakartojamas vaizdas į jūrą ir gaivinantys SPA malonumai.
Rašinius konkursui siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt
Jūsų istorijų laukiame iki liepos 10 d. Laimėtoją, vertindama rašinių populiarumą, išrinks trišalė komisija: „Bendraukime“ redakcija, „Lrytas.lt“ reklamos skyrius ir SPA „Amber Palace“.
Laimėtojas bus paskelbtas liepos 14-ąją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
