Kaskart ji papuldavo į įspūdingas kompanijas, kuriose nutikdavo sunkiai suvokiamų dalykų, pavyzdžiui, vienoje deimantų ir prabangių papuošalų bendrovėje visur kabėjo kameros ir per ilgai žiūrint pro langą skambindavo bosas su klausimu, kodėl ji svajoja, o ne dirba, arba kodėl tualete buvo ilgiau nei penkias minutes.
Gyventi atsakingai tapo madinga: nori būti geras – rūšiuok šiukšles, pirk drabužius iš dirbtinės odos ar kailio, dirbk kompanijoje, kuri nenaudoja gyvūnų tyrimams, eik į koncertus, kuriuose nedidžėjauja homofobai, valgyk salotų lapus, gerbk moteris ir jų teises.
Tik kiek tos mados atitinka realybę?
Bendraudama su daug skirtingų žmonių pastebiu, kad per dažnai po stilingo gyvenimo kaukėmis slepiasi vergovė, kuri paaiškinama taip gražiai, pažangiai, civilizuotai, kad net nespėji suprasti, kas vyksta.
Pavyzdžiui, mano bičiulė Ana po patirties briliantų realybės šou nusprendė padirbėti žinomoje Europos farmacijos ir hialurono didmeninės prekybos kompanijoje, bet visai nesitikėjo iš įdarbinimo agentės išgirsti labai slaptą informaciją: „Tu man labai patinki, tikiuosi, kad tave pasamdys, bet tu nedaryk klaidos. Jie nori tik gėjų arba moterų, kurios nesituoks ir tikrai negimdys, nes tik tokie žmonės gali dirbti septynias dienas per savaitę, mėgti keliones, jiems nereikia mokėti už motinystės atostogas ir panašiai.“
Tuo metu Ana jau buvo susižadėjusi, bet supratingai linktelėjo ir nusprendė meluoti apie savo asmeninį gyvenimą.
Dabar ji dirba trečius metus, susituokė, pagimdė ir su malonumu leidžia kompanijai mokėti už jos motinystę. Tegul žino, kad nereikia vaidinti demokratijos ten, kur jos nėra.
Kitas bičiulis Martynas labai apsidžiaugė, kai prieš dvejus metus pradėjo darbą reklamos kompanijoje.
Į darbą jis atėjo su šypsena, pamatė bendroje erdvėje ant stalo saldainių puodą, priėjo, atsilupo popierėlį ir jau norėjo valgyti, bet buvo greit sustabdytas, nes tai skanėstai klientams, o darbuotojams nėra lėšų pirkti „bonbonkių“.
Įmonės virtuvėje nebuvo kavos aparato, nes ji, vadovų nuomone, kenkia sveikatai, mėsos valgyti taip pat negalima, visas cukrus keičiamas alternatyviais produktais.
Šioje įmonėje nori dirbti daugelis, nes ji atrodo progresyvi, sėkmės lydima, yra socialiai atsakinga, vadovai žino visas naujoves, yra už demokratiją, rūpinasi psichologiniu klimatu, priklauso jaunai trisdešimtmečių su uodegėle kartai, medituoja, keliauja, aitvaruoja.
Verslas su misija ir vertybėmis, bet įmonės viduje Martynas pasijuto lyg būtų supainiojęs duris – vietoj rojaus papuolęs į pragarą, kuriame geriau nesiginčyti su velniu, nes viskas yra taip paaiškinama, kad pats jautiesi kaltas, jog rūpiniesi savo poreikiais.
Martynas tikėjosi, kad pripras. Jam patiko fiksuotas atlyginimas. Nors jis buvo gerokai mažesnis nei dirbant pagal individualius užsakymus, Martynas skaičiavo mėnesius, kai po pusmečio pagal žodinį susitarimą jo alga pakils.
Be to, vadovai jį gyrė, didino atsakomybės lauką, jis net sėdėjo nemokamus viršvalandžius, bet praėjus pusei metų gavo paaiškinimą, esą darbdaviai jį myli, gerbia, vertina, tik galimybių didinti algą nemato, nes vidutinis šalies vidurkis yra toks, koks fiksuojamas, ir jie nepažeidžia normos: jei kitur rasi geriau, eik, mes pasidžiaugsime už tavo laimę, sakė jie.
Sėdėjo Martynas ir galvojo, kodėl vadovai, kurie nuolat didina klientų sąrašą, augina pelną, atvėrinėja čakras ir visuose socialiniuose judėjimuose už gyvūnų ir seksualinių mažumų teises eina pirmose eilėse, bando išnaudoti jį prisidengdami formaliomis pasirinkimo ir laisvių citatomis apkamšytomis frazėmis.
Nepaisant nemalonaus jausmo, jis liko dirbti, nes paskola, jauna žmona, mažas vaikas. Vėliau prasidėjo virusas, karantinas, izoliacija, bet Martynas dirbo visu tempu iš namų.
O tada gavo perpus nurėžtą algą be išankstinių perspėjimų. Atsigavęs po šoko jis po trijų mėnesių išėjo iš darbo.
Vėliau visai atsitiktinai sužinojo, kad jo darbdaviai buvo lankę madingus vadovams skirtus kursus, kuriuose mokoma technikų, kurias jis pajuto savo kailiu.
Ten buvo kalbama apie tai, kad dauguma žmonių bijo nežinomybės, bijo gyventi ir jiems reikia griežtos rankos – geri poelgiai jų nemotyvuoja, nes tai nėra prabudę žmonės, todėl jie supranta tik prievartos ir suvaržymų kalbą.
Jeigu darbuotojas bijo gyventi, jis leis už duonos kąsnį ar pastovumo garantiją daryti su juo beveik bet ką, o gerumas jį išmuš iš vėžių, jis prie to tiesiog nepratęs. Tai nėra jo matrica, sakė vadovavimo guru.
Pamokose tai buvo argumentuojama moksliniais terminais, smegenų tyrimo rezultatų duomenimis, bet Martynas sužinojo, kad brangių ir madingų mokymų vadovas iš tikrųjų sėmėsi įkvėpimo iš Stalino ir Hitlerio, nes šie sugebėjo per ideologiją valdyti mases ir versti savo noru daryti tai, kas joms visiškai nenaudinga.
Dėl suprantamų priežasčių to viešinti nebuvo galima, todėl šiuolaikinio mokslo tyrimų grafikai, NLP (neurolingvistinis programavimas) ir psichologijos diplomas rankose darė stebuklus.
Tada Martynas dar kartą mūsų bendroje draugų kompanijoje pripažino, kad tapo bandomąja pele, kuri suka ratuką, kol jo vadovai skelbia asmenukes prie gyvūnų prieglaudų ir perka jau trečią namą pajūry.
Buvo skaudu ir nemalonu suvokti, jog taip gražiai pateiktose idėjose buvo tiek daug pažeidimų, manipuliacijų, purvo.
Dar skaudžiau jam buvo tai, kad mechanizmas vis dėlto suveikė.
Laikai keičiasi, žmonės – ne, nors minia su išmaniaisiais telefonais, ant kurių puikuojasi labai brangus pragraužtas obuolys, turbūt prieštarautų: mes gyvename XXI amžiuje, kai moterys turi mokslinius vardus, turto, balsuoja, čia vyksta gėjų paradai, o vyrai eina motinystės atostogų...
Ta baisi vergovė buvo ten, kažkada kažkokioje Afrikoje, sakytų jie protingais veidais, puikuodamiesi įrėmintais bakalauro bei magistro diplomais.
Mes esame civilizuoti žmonės, dažnai girdžiu, bet kai biuruose prigęsta šviesos, o baruose atkemšami buteliai, prasideda madingų žmonių, žinančių savo teises, atsirišusio liežuvio transliacijos.
Tos nuoskaudos ir kasdien pažeidžiamos teisės turi būti kur nors išliejamos ar paskandinamos, pavyzdžiui, su kolega, draugu, žaviu nepažįstamuoju.
Šiandienė vergovė turi labai daug valdžios ir moka rafinuotai slėptis, nes ji jau išmano žmogaus psichologiją, jau supranta, kad jis neturi laiko, įgūdžių ir noro skaityti ilgas produkto įdiegimo ar asmeninių duomenų panaudojimo sutartis. Žmogus nori vartoti čia ir dabar.
Darbuotojas nori garantijų, todėl sutinka su tuo, kas iš esmės pažeidžia jo teises.
Būtų neteisinga kalbėti tik apie vadovus, nes ir jie susiduria su absurdu, kai darbuotojas savo teisėmis vadina viską, kas jam naudinga.
Buvo toks Petras, nufilmavo reportažą, jį netyčia ištrynė, bet išrašė sąskaitą – juk jis darbą tai atliko. Niekas negalėjo su juo susikalbėti.
Kitas atvejis – važiavo personalo darbuotoja parengti anketos su fabriko darbuotojais, pavėlavo, iš dvidešimties klausimų paklausė dvylikos, o vadovui pareiškė, jog jo patvirtinta anketa yra netobula, jo priekaištai ją žeidžia iki sielos gelmių, nes jis abejoja jos kompetencija suvokti, kokie klausimai yra tikrai aktualūs.
Samdyti per lieknų modelių negalima, bet už uždarų durų vis dar skamba rekomendacijos suplonėti, moterys ir vyrai turi tas pačias teises daugelyje konstitucijų, bet statistika rodo, kad jiems mokamos algos vis dar skiriasi, žmogaus, kuris savo butą paverčia šiukšlynu ir smardina kitiems gyvenimą, iškeldinti negalima, bet pažeisti kitų teises į gaivų orą – prašom.
Kiek daug visko vyksta laisvame XXI amžiuje, kuriame kruopščiai kuriamos iliuzijos apie laisves, misijas, vertybes, o būti madingam itin dažnai tampa svarbiausiu galutiniu tikslu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
