Provincijos gyventojos skausmas: „Dėl mylimo žmogaus griūva pasaulis“

Viename provincijos mieste gyvenanti Jurgita jaučiasi labai vieniša. Ne, ji ne viena – ji turi paauglį sūnų, tačiau šis dėl sudėtingos sveikatos prikaustytas prie lovos. Dėl to moteris negali dirbti, o visi artimieji nuo jos, atsidūrusios tokioje sudėtingoje situacijoje, nusigręžė. Dėl to Jurgita panoro pasipasakoti apie tai, kaip jaučiasi, Lrytas.lt skaitytojams – gal išsikalbėjus jai kiek palengvės.

 Mama bando save raminti, kad viskas gerai, bet kartais užplūsta neviltis.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Mama bando save raminti, kad viskas gerai, bet kartais užplūsta neviltis.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Sūnus tegali gulėti lovoje.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Sūnus tegali gulėti lovoje.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Jurgita

Oct 17, 2020, 9:49 PM

„Sako, likimas žmogui skiria tiek, kiek jis gali pakelti. Galbūt, nežinau. Niekada to savęs neklausiau, tas nieko ir nepakeistų. Atsiuntė man likimas angeliuką, dabar jau paauglį sūnų. Mano džiaugsmą, tuo pačiu ir skausmą. Nenusakomą, nepaaiškinamą širdies plėšimą, tarsi žirklėmis sukarpytą taip gražiai pieštą kūrinį.

Negalia. Vaikas su negalia, aplinkinių žvilgsniai, apkalbos. Kitoks, ne toks kaip visi, ne toks, kaip jie. Kitoks jis kitiems, o mamai jis ypatingas. Tai mano švelnumas, jaukumas, trapumas, mano ramybės uostas. Ligų paliestas žmogutis. Cerebrinis paralyžius, epilepsija, S formos stuburas, daugybinės kontraktūros...

Dėl jo keliuosi nakčia, dėl jo pabundu rytais, dėl jo išgyvenu pačius tyriausius, nuoširdžiausius jausmus. Dėl jo griūva pasaulis...

Kasdienybės verpetuose dažnai pavargstu, žiūriu į vieną tašką. Mano viduje – chaosas, o aplink tyla, kuri žudo. Jaučiuosi vienui viena šitam nužmogėjusiam pasauly. Svajoju nuvažiuoti prie jūros, smėlį tarp pirštų barstyti ir apie nieką negalvoti.

Bet primenu sau, kad turiu dėl jo šypsotis, dėkoti likimui už pragyventą dar vieną dieną, už jėgas, už norą gyventi, dalintis, turėti, mylėti. Vaikštau plona gyvenimo linija, turiu būti stipri, privalau. Man negali būti blogai. Nes kas jei ne aš, kas jei neliks manęs, koks mano vaiko likimas?

Savęs ne kartą to klausiau, bet atsakymo iki šiol nėra, net artimiausi žmonės mums abejingi. Aš visad kovojau už tiesą, stengiausi gyventi taip, kaip man atrodo teisinga, o teisingumas žmogų dažniausiai padaro vienišu.

Paradoksas. Pati gyvenime negavusi švelnumo, jaukumo, apkabinimo, supratimo ar mielo žodžio, užaugau kitokia. Ir tuo didžiuojuosi. Praeities šešėliuos liko tik nuoskaudų rėžiai, karti patirtis, durklai į sielą.

Savo vaiką be galo myliu ir džiaugiuosi, kad mes gyvi. Ligos niekur nedings, mes jas turime priimti. Problemų tik daugėja, o našta nuo to nelengvėja. Juk vaikas pats nieko negali, o tuo pačiu daug ko negaliu ir aš.

Labai gerai suvokiu, jog šitoj žemėj esam tik svečiai, tik praeiviai. Laikini. Viskas laikina. Todėl vertinu kiekvieną man duotą šansą, myliu žmones, kurie mums neabejingi, kurie nenusisuko, nepaliko likimo valioj. Kurie vis dar Žmonės. O bėgantis laikas užgydo visas žaizdas, palikdamas tik randus.“

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.