„Pradėsiu nuo to, kad mūsų šeima skiepijamės visais skiepais, neneigiame COVID-19 egzistavimo, griežtai laikomės rekomendacijų karantino metu, nešiojame kaukes, nuo dezinfekcinio skysčio kiekio rankų oda išgyvena ne pačius geriausius laiku, paskutinį kartą ne namie valgėme vasarą lauko kavinėje Laisvės alėjoje, įsigytus bilietus į spektaklį spalio mėnesį padovanojome teatrui ir t. t.
Šį laišką rašau todėl, kad labai dažnai tenka girdėti iš aplinkinių „Pasidariau testą mobiliajame punkte iš nosiaryklės. Jis neigiamas. Aš sveikas. Man tik šiaip peršalimas.“ Ir tokie žmonės toliau gyvena aktyvų gyvenimą, eina į darbą, prekybos centrus ir t.t.
O buvo taip... Paskutinioji spalio savaitė. Žmona atostogauja, aš dirbu iš namų ir laukiam ilgojo visų Šventųjų savaitgalio, nes trys šeimos su vaikais esame užsirezervavę viešbutį Palangoje.
Vaikai su mama leidžia laiką namie, į darželį keturmetės mergaitės „dėl visa ko“ neleidžiam, nes daugėja aplinkui sergančių. Sūnui – vieneri metai, jį namuose prižiūri močiutė.
Ketvirtadienio popietė. Išeinu iš darbo kambario pasidaryti kavos, ir pro šalį prabėga mažasis. Pyktelėjęs metu repliką žmonai: „Vaikas prisiš... bėgioja. Kodėl nepakeiti sauskelnių?“
Žmona nustebusiu veidu: „Prisiš...? Tai kad nieko neužuodžiu.“ Opa! Kas čia? Mes gi visą savaitę sėdėjom namie, žmona buvo tik į prekybos centrą išvažiavus, kol močiutė vaikus prižiūrėjo. Temperatūros nėra, kosulio nėra. Be to, jau rytoj į Palangą važiuojam.
„Eik į lauką grynu oru pakvėpuoti, čia šiaip užsikimšo tau nosis“, – duodu draugišką patarimą žmonai.
Išeina į lauką (nuosavas kiemas), praleidžia valandėlę, grįžus uosto sauskelnių kibirą ir... jokio kvapo. Pasilenkia prie kvepiančios žvakės – nieko.
Jau įdomiau. Pasiskambinam šeimos gydytojai, pataria užsiregistruoti COVID testui. Greitajame punkte vieta tik sekmadieniui, o taip norisi greičiau gauti neigiamą atsakymą ir išvažiuoti ramia sąžine su draugais į Palangą.
Perskambinam visas privačias klinikas, bet eilė dar vėliau. Vis dėlto po aršių ir karštų diskusijų namie priimam sprendimą – atšaukiam išvyką į Palangą (dėl visa ko ir dėl draugų). Žmona užsiregistruoja greitajame punkte lapkričio 1 (sekmadieniui) ir pradedam izoliaciją.
Aš vis dar piktas, nes susiš... visi planai dėl kažokios uoslės. Kaip galima kažko neužuosti? Tai išsipūsk snarglius, pasilašink lašų ir užuosi! (Pagalvoju, bet nepasakau).
Šeštadienis (spalio 31). Sėdim izoliacijoj. Na, man dar nereikia izoliuotis, tai nuvažiuoju užsipirkti ateičiai į parduotuvę. Popietė... Mažasis, kuriam 1 metai ir 3 mėnesiai (šito svarbu nepamiršti) kažko blogai pietauja, prastai miega pietų. Lyg ir šiltesnis nei paprastai. Pamatuojam dėl visa ko temperatūrą – 38 ir kažkiek.
Rašau draugams į Palangą: „Gerai, kad nevažiavom į Palangą, nes vaikui temperatūra šiandien pakilo, būtume vis tiek kambaryje prasėdėję“. Na, bet pakilo, tai pakilo. O kuriam vaikui nepakyla kartais temperatūra? Čia aš taip galvoju.
O žmona nuo ketvirtadienio (kai dingo uoslė ir skonis), pasirodo, jau spėjo visą literatūrą, prieinamą „google“ lietuvių ir anglų kalba apie COVID išstudijuoti. Registruojam ir mažąjį testui iš nosiaryklės. Gaunam vietą po trijų dienų – antradienį, lapkričio 3.
Ateina sekmadienis (lapkričio 1). Per žinias pažiūrim, kaip žmonės žvakutes kapuose dega, su tėvais pabendraujam pro uždarytą terasos langą. Panašiai kaip tame realybės šou „Akvariumas“. Žmona nuvažiuoja pasidaryti testo. Vakare mažajam temperatūros jau beveik nėra. „Taigi eilinis peršalimas, ar reikėjo panikuoti ir registruoti vaiką testui?“ – pagalvoju, bet vėl nieko nesakau, nes vis tiek nieko nebepakeisiu.
Pirmadienis (lapkričio 2 diena) – mano mamos gimtadienis, torto gabalą atveža ir palieka prie durų, vėl susimojuojam per uždarytą terasos langą. Nieko neįvyko, laukiam rytojaus. Žmona veš mažąjį testui ir gal pati gaus atsakymą.
Ateina rytojus, lapkričio 3 diena. Žmona iš pat ryto veža mažąjį į mobilųjų punktą testui atlikti. Grįžus vaikšto intensyviai ir kaišo galvą tai į šiukšlių kibirą, tai prie kvepiančios žvakės, bet nei kibiras smirda, nei žvakė kvepia. Nieko. Bet ir nieko daugiau. Man ir juokinga, ir užknisa tuo pačiu, nes ieško COVID jau šeštą dieną. Galų gale supypsi žmonos telefonas ir ekrane užsidega „Jūsų COVID tyrimas yra neigiamas“. Neigiamas!
„Sakiau!!! Tai kam ta visa panika buvo reikalinga?“ – tyliai pats sau pagalvoju. Šeimos gydytojos paprotinti dėl visa ko toliau sėdim namie, nebendraujam su niekuo, intesyviai bandom rezervuotis laiką, kad maistą pristatytų iš parduotuvės į namus. Vaikai namie eina galvom.
Vakare dukra pasirodo kažko įtartina. Vėl traukiam termometrą – 37 su kažkiek. Tikėkimės, nieko tokio. Užmiega. Bet dar mums nenuėjus miegoti pradeda per miegus kviesti tėvelį ir mamytę, šneka kažkokias pievas. Žodžiu, patirtis sako – gero nelauk. Pamatuojam – 39. Po ilgų bemiegių valandų paryčiais užsnaudžiu ant sėdmaišio prie dukros lovos. Ryte (lapkričio 4, trečiadienis) pažadina surakinto sprando skausmas, bet pamatuoju dukrai temperatūrą ir valio! Vėl 36.8. Nesvarbu, kad nebepasuku galvos, bet užtai mergaitė vėl sveika.
Temperatūra pakilo ir nukrito per vieną naktį. Rytas sunkus. Žmona suleidžia ampulę į tą vietą, ant kurios sėdžiu, kad galėčiau galvą dirbdamas pasukti ir nueina migdyti mažojo pietų miegui. Gaunu iš jos SMS: „Jūsų testo ... atsakymas yra ... sistemoje. Susisiekite su šeimos gydytoju, būklei pablogėjus skambinkite greitajai med. pagalbai“.
Ėėėėė... Taigi čia mano mažojo (to, kuris neseniai atšventė pirmą gimtadienį) atsakymas. Kodėl SMS kitokia nei žmonos, nes jai iš karto parašė, kad neigiamas? Bandom jungtis prie e-sveikatos, rezultatų dar nėra, bet supranti, kad kitoks atėjęs SMS bus ne kažkokios naujos IT sistemos pasekmė, o kitokio testo rezultato pasekmė.
Netrukus oficialiai sužinome, kad esame pirma šeima visame giminės ir draugų rate, kuri turi teigiamą COVID atsakymą. Taigi žmonos neigiamas, o mažojo, kuriam dar tik 1 metai ir už kiemo tvoros geriausiu atveju buvo išvykęs tik vežime – teigiamas. Pradedu vadinti jį nauju vardu – Kovidukas. Vis linksmiau gyventi, nes jau daugiau kaip savaitę niekur nebuvome išėję.
Kadangi vieną sergantį jau turime, o dar ir mergaitei temperatūra buvo šiąnakt pakilus, tai vėl skambinam į karštąją liniją. Dabar jau registruosiuosi ir aš su mergaite. Beje, turiu pasakyti, kad iš viso skambinome 4 kartus, tai daugiausiai teko laukti gal 15 minučių, kad sujungtų. Su tokiais iššūkiais, su kuriais susidūrė kiti, bandę prisiskambinti, mums susidurti neteko.
Atsiliepė maloni mergina. Sakau: „Laba diena. Mano vienerių metų sūnui šiandien atėjo teigiamas atsakymas, be to, dukra šiąnakt sukarščiavo, tai noriu ir aš su dukra užsiregistruoti tyrimui“. Man tikrai maloniai ir ramiai bando paaiškinti, kad gali registruoti dukrą, nes ji turi simptomų, o mane galės registruoti tik tada, kai apie artimą kontaktą su manimi mano vienerių metų sūnus informuos NVSC. Rimtai? Kol mano vienerių metų sūnus nepraneš NVSC apie kontaktą su manimi, manęs neregistruosite testui? Po diskusijos mums su dukra paskiriamas laikas po 2 dienų.
Kitą dieną, ketvirtadienį (lapkričio 5 dieną) paskambina moteris iš NVSC. Pagarba darbuotojams, dirbantiems tiek karštojoj linijoj 1808, tiek NVSC. Stebiuosi, kaip jie sugeba išlaikyti malonų balsą ir ramiai bendrauti. Įsivaizduoju, kiek daug visko jiems tenka išgirsti. Žodžiu, pabendrauja su žmona ir pagaliau sužinau, kiek laiko dar sėdėsim izoliacijoj.
Moteriškas balsas iš NVSC paaiškina, kad turime izoliuotis 14 dienų nuo jos skambučio, t.y. iki lapkričio 18. Tokias pačias datas gauname ir trumpąja žinute. 14 dienų nuo NVSC skambučio? Kur taip parašyta? Neseniai man pačiam teko darbovietėje prisidėti rengiant algoritmą, kaip turėtų elgtis darbuotojai, turėję kontaktą ar sergantys COVID, todėl tikrai žinau: niekur nėra parašyta, kad turiu izoliuotis 14 dienų nuo skambučio iš NVSC. Bet niekam nepasiskųsi.
Iš kitos pusės, man paskambino kitą dieną po teigiamo sūnaus atsakymo. Nieko tokio. O jeigu būtų paskambinę po 5 dienų? Beje, pagal SAM ministro sprendimą „Kartu su ligoniu gyvenantiems sąlytį turėjusiems asmenims privaloma izoliuotis 14 dienų po paskutinės sąlyčio dienos“. Ta prasme, pakeiti ryte sergančiam vaikui sauskelnes (jis dar pats nemoka. Pavalgyt irgi) ir vėl 14 dienų skaičiuojasi iš naujo, ar kaip suprasti?
To paties pokalbio metu esame informuojami, kad reikia užpildyti anketą internete ir nurodyti turėtus kontaktus. Sėdu prie kompiuterio, išnaršau NVSC tinklalapį, tada pradedu blaškytis po kitus su COVID-19 susijusius tinklalapius, kol galų gale kažkur randu pranešimą, kad anketų interneto puslapyje pildyti nebereikia.
Skambinam atgal tai pačiai NVSC darbuotojai ir ji tik atsiprašo, kad nebuvo informuota apie tokius pokyčius, todėl mus suklaidino. Na, bent jau ramu, kad ne pats žioplas ir nerandu, o iš tikrųjų tos anketos nebėra. Tačiau keista, kad prieš įgyvendinant pokyčius prieš tai nėra supažindinami darbuotojai.
Sulaukiam lapkričio 6 (penkadienio) ir savo paskirtu laiku iš ryto su mergaite pasileidę muziką linksmai važiuojam link mobilaus punkto Jonavos gatvėje. Nuotaika gera – žmona be uoslės, bet neserga (testas gi neigiamas), sūnaus testas teigiamas, bet jokių simptomų (bent jau akivaizdžiai matomų) jau penkta diena nėra, mes su dukra taip pat jaučiamės puikiai. Galų gale eilėje palaukę 50 min., patenkame pas dvi kosmonautes, kurios ims mėginį. Čia nieko blogo neturiu omeny, tik taip pavadinome mobilaus punkto darbuotojus, kad mergaitei būtų drasiau tyrimo metu. Žodžiu, vienas du ir tyrimas padarytas. Nei skaudėjo, nei ką. Aišku, ne taip malonu, kaip nugaros pakasymas, bet nieko tokio.
Tik nustembu, kad man ir dukrai tepinėlius paėmė tik iš nosiaryklės. Pabandau paklausti, kodėl neima iš gerklės, tai mobilaus punkto darbuotoja atsako, kad jie niekada iš gerklės neima ir, jeigu imtų, tikrai nebūtų maloniau nei iš nosiaryklės. Na, bet ne malonumų čia ieškoti atvažiavau. Tik noriu, kad kokybiškai paimtų mėginį. Yra kaip yra. Nebesigilinu.
Kitą dieną, šeštadienį jau nuo pietų pradedu tikrinti e-sveikatą ir po vieno eilinio puslapio atnaujinimo pamatau, kad jau yra mergaitės protololas. SARS-CoV2-RNR – nerasta. Dabar jau paima juokas ir pasidaro dar įdomiau laukti savo rezultato. Laukiant rezultato, sekmadienio vakare atsidarau šaldytuvą ir sustingstu. Įkišu nosį giliau į šaldytuvą, išsitraukiu raugintą agurką – kodėl jis be kvapo? Iš karto nueinu iki sauskelnių kibiro, kurį žmona išuostė per paskutinę savaitę. Ir man nebesmirda!
Neilgai trukus, dar po dviejų dienų gaunu ir aš savo atsakymą SARS-CoV2-RNR – nerasta. Darosi dar labiau juokinga, bet tuo pačiu ir neramu, kaip yra iš tikrųjų. Jeigu pamenat, kas iš mūsų 4 asmenų šeimos turi teigiamą COVID-19 PGR testą, tai suprantat, apie ką aš čia. Teigiamas testas tik mūsų vienerių metų sūnaus, kuris nei į darželį eina, nei po barus šlaistosi, o tvarkingai namie su močiute laukia, kol tėvai baigs darbus ir sesė grįs iš darželio. Likusiems trims testus ėmė 2 dienos prieš atsirandant simptomams (man), 3-4 dienos po simptomų atsiradimo (dukrai ir žmonai), bet atsakymai neigiami. Kyla natūralus klausimas, kas negerai su testavimu ir kiek iš tikrųjų kiekvieną dieną suserga žmonių?
Rašau šį tekstą tą vakarą, kai jau 14 dienų nebejaučiame jokių simptomų ir gavome antikūnų testų rezultatus. Taigi, visų mūsų trijų šeimos narių, kurie turėjo vienokius ar kitokius simptomus, bet PGR testai buvo neigiami, antikūnų tyrimas parodė, kad su COVID-19 ir mes buvome susitikę labai artimai. Antikūnų igG prieš SARS-CoV2 pas mus svyruoja nuo 12 iki 72, kai norma yra iki 1. Beje, pagal dabar galiojančius teisės aktus mes nesiskaitome persirgę net ir turėdami šį teigiamą antikūnų testą. Ir vėl turėsime izoliuotis, jeigu turėsime artimą kontaktą su COVID-19 sergančiu.
Neneigiu ligos, vertinu gydytojų ir visų kitų darbuotojų įdedamas pastangas ir milžinišką darbą, bet joks PGR testas neapsaugos mūsų nuo tolesnio COVID plitimo, kol mes patys nesusiprasime saugotis ir saugoti kitus. Juk ir mūsų trijų PGR testai buvo neigiami. Galėjom eiti į darbus, mergaitę leisti į darželį, berniuką palikti saugoti močiutei. Bijau, kad šiandien šio laiško taip linksmai nebūčiau rašęs.
Man kyla klausimų dėl pačios sistemos veikimo ir į juos tikriausiai turėtų atsakytų tie, kurie yra atsakingi už COVID-19 valdymą: kodėl konkrečiai Kauno mobiliajame punkte ėminys imamas tik iš nosiaryklės, kai kitur imama ir iš gerklės? Ar tai neturi įtakos rezultatų tikslumui? Kodėl vienoje laboratorijoje, kurioje, beje, tiriama daugiausia mėginių iš Kauno mobilaus punkto, teigiamų rezultatų procentas yra gerokai mažesnis nei kitų? Kodėl teigiamas antikūnų testas Lietuvoje vis dar nelaikomas persirgtos ligos įrodymu?
Savo istorija norėjau pasidalinti parodydamas, kad COVID-19 yra visai šalia mūsų. Net ir paranojiškas kaukių ir dezinfekcinio skysčio naudojimas bei sėdėjimas namie, nebendravimas su draugais mūsų šeimos neapsaugojo. Tie 2000 teigiamų naujų atvejų kiekvieną dieną yra tik dalis visų, kurie iš tikrųjų naujai suserga. O kiek dar gauna neigiamus atsakymus, o iš tiesų serga? Ir ta dalis, kuri serga, bet gauna neigiamus PGR testų rezultatus, yra pakankamai didelė. Ir gavę neigiamą atsakymą, su mažesniais ar didesniais simptomais eina į parduotuves, bažnyčias, važiuoja viešuoju transportu ir t.t. Nes jie juk sveiki. Taip testas parodė.
„Tai tik eilinis peršalimas, sloga“ – ne vieną taip girdėjau sakant. O kiek kontaktų per dieną jie turi? Taip, testas yra reikalingas, jis yra svarbus, bet jis nėra 100 proc. tikslus. Todėl jeigu tik pajutome bent menkiausią simptomą ir turime galimybę, likime namie. Dirbkime iš namų. Pirkime iš namų. Švęskime namie. Mes namie iš viso užsidarę praleidome 4 savaites. Tikrai sunku, bet dabar esame laimingi, kad pirmiausia neužkrėtėmė savo tėvų, o po to ir visų likusių žmonių, su kuriais galėjome susidurti darbe ar prekybos centre.
O sprendimų priėmėjų noriu paprašyti, kad atreiptų dėmesį ne tik į kiekybę (ištestuotų ir nustatytų skaičių), bet ir kokybę: mėginių paėmimo kokybę, PGR testų atlikimo kokybę. Nes dešimtys milijonų eurų tikrai galėtų būti panaudoti efektyviau. Tikslesni testavimo rezultatai leisti greičiau „sugaudyti“ sergančius ir tikriausiai lengviau būtų suvaldyta epidemija.
Neįsivaizduoju, ką kokybės kontrolė pasakytų privačioje įmonėje, jeigu nustatytų, kad efektyvumas siekia vos 25 proc. O gal čia ir yra atsakymas, kodėl griežtinant karantiną, sergančiųjų skaičius nemažėja? Bet kuriuo atveju, net pačios griežčiausios priemonės, draudimai nepadės, jei patys savęs nesaugosime.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
