Gerai žinoma lietuviška patarlė sako, kad viltis – tai durnių motina. Optimistiškoji mūsų mąstymo dalis kužda kažkur girdėtus žodžius: net jei mūsų viltys neišsipildo, jos pramina mums gyvenimo kelią. Na, nežinau, kaip su tomis viltimis, ar gyvenimo keliais, bet vienas jaunystės laikų nutikimas giliai įsirėžė į atmintį.
Buvau VU antro kurso studentė filologė, atvykusi iš nedidelio Dievo užmiršto Lietuvos miestelio į Vilnių. Gyvenau studentų bendrabutyje Čiurlionio gatvėje. Šiame bendrabutyje gyveno įvairių specialybių ir kursų studentai. Čia susipažinau su labai patraukliu ir šauniu vaikinu.
Tomas buvo trečiakursis matematikas. Apie jį sklandė bendrabutyje įvairios kalbos, kad jis „knygų graužikas“, „moksliukas“, kad net per Naujųjų Metų sutikimo šventę jis sėdi prie knygų ir ruošiasi egzaminams, nesidomi merginomis, net buvo įtartas kita orientacija. Tomas žinojo, ko nori ir siekia gyvenime, todėl puikiai mokėsi, gaudavo padidintą stipendiją ir sąmoningai atmesdavo viską, kas tam trukdė. Jis nesiblaškė savęs ir gyvenimo prasmės paieškose, kaip aš.
Žinoma, ir aš nebuvau viena iš tų eilinių kaimo mergaičių, kurioms būdinga „plaukti su minia ir išvis nemąstyti“, kaip yra pasakęs Jonas Mekas. Mane domino daug kas: mylėjau teatrą, kiną, nepraleisdavau poezijos pavasarių, susitikimų su iškiliais žmonėmis, lankiau parodas, muziejus. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be šių dalykų.
Tą dieną nubudau žvali, puikiai nusiteikusi, lyg su sparneliais skraidžiau po kambarį. Pasidariau kavos puodelį ir puoliau skaityti horoskopą. Jis bylojo, kad meilės santykiuose manęs laukia permainų laikas, draugystė netikėtai peraugs į meilę. Fantastika! Apsvaigau nuo saldžių minčių. Gal pagaliau Tomas man prisipažins meilėje? Draugavome jau beveik metus. Gal todėl jis šiandien pakvietė mane į vargonų koncertą katedroje? Mintyse kūriau įvairius šio vakaro scenarijus.
Toliau buvo rašoma, kad man palankūs raudoni tonai. Išverčiau visą spintą, bet neradau nei vieno raudono drabužio. Koks nusivylimas! Pasirinkau suknelę, kurioje matėsi visas pievos gėlių margumynas, tad vieną kitą rausvą toną buvo galima atrasti.
Skaičiau toliau. Geras ženklas, jei pas mane ateitų svetimas šuo, ką nors gera jam padaryti. Laikyti šunis ar kates bendrabutyje buvo draudžiama. Nesupratau, kodėl. Tokie mieli padarėliai. Kur galėčiau rasti svetimą šunį ir dar, kad jis prieitų prie manęs? Karštligiškai ieškojau atsakymo. Staiga man šovė į galvą išganinga mintis. Atrėžiau gerą gabalą populiarios sovietiniais laikais „daktariškos“ dešros ir išbėgau į gatvę. Gal sutiksiu kokį pasiklydusį šunelį, pamaitinsiu, paglostysiu. Visą valandą vaikščiojau Čiurlionio gatve pirmyn, atgal, bet jokio šuns taip ir nesutikau.
Jau buvau beprarandanti viltį atlikti gerą darbą, kai , kitoje gatvės pusėje, prie „Sigutės“ parduotuvės pamačiau pririštą juodą garbanotą kaip avelė šunį. Džiaugsmingai pribėgau prie jo ir draugiškai atkišau jam dešrą. Šuo įtariai pažvelgė į mane, vėliau į dešrą, ilgai ją uostė, nenoriai, bet, galiausiai, suėdė. Viskas pagal planą, pagalvojau aš ir linksma nuskubėjau ruoštis koncertui. Išsimaudžiau, susisukau plaukus, išsilyginau drabužius, pasidažiau, pasikvėpinau „Landyši“(Pakalnutės) kvepalais. Buvau labai patenkinta savimi, atrodžiau pritrenkiančiai. Tikėjausi, kad Tomas įvertins mano pastangas.
Valandą prieš koncertą jau buvau pasiruošusi. Laikas bėgo, o jis nesirodė. Ėmiau jaudintis. Gal kas nutiko blogo, gal ko nesupratau. Tomas atvėrė mano kambario duris likus penkiolikai minučių iki koncerto. Nieko nepasakęs, paragino paskubėti. Kaip matematikas jis paskaičiavo, kad penkiolikos minučių turėtų pakakti iš Čiurlionio gatvės pasiekti katedrą. Jis skubiai žingsniavo savo ilgomis, lyg žiogo, kojomis, o aš sparčiai kaukšėjau paskui jį, iš visų jėgų stengdamasi neatsilikti. Kokiam patyrusiam sportinio ėjimo meistrui įveikti beveik trijų kilometrų atstumą per penkiolika minučių būtų vieni juokai, man tai buvo milžiniškas iššūkis, ypač, su aukštakulniais.
Mano gražioji suknelė stangriai apsivijo apie mano kūną, pabrėždama kiekvieną kūno išlenkimą. Kaskart ji begėdiškai lipo vis aukštyn kojomis, bandydama atskleisti mano apatinių kelnaičių spalvą ir formą, todėl viena ranka vis tempiau suknelės kraštą žemyn.
Katedrą pasiekėme pavėlavę. Ji buvo sausakimša nuo žmonių. Dalis jų stovėjo už durų, kurios buvo plačiai atvertos, o pro jas veržėsi J.S. Bacho choralinių preliudų garsai. Tomas atsirėmė į koloną, užmerkė akis. Jo veide švietė palaimingas susikaupimas. Jis tarsi plaukiojo tuose garsuose lyg ruonis jūroje, nieko nematydamas aplink save.
Aš niekaip negalėjau susikaupti ir atsipalaiduoti. Širdis beprotiškai daužėsi krūtinėje (ne kasdien tokius maratonus tenka apturėti), gaudžiau orą, lyg žuvis, išmesta į krantą, Prakaitas varvėjo taip, lyg ką tik su visais drabužiais būčiau išlindusi iš sūraus vandens vonios. Sunkiai nusakomas kvepalų ir prakaito mišinio kvapas gaubė mane storu sluoksniu. Nors tada nebuvo Covid – 19 grėsmės, bet žmonės mandagiai pasitraukė nuo manęs per keletą metrų.
Kojos buvo sunkios, lyg pripiltos švino, išbrinkę, sunkiai tilpo į mano naujus batelius. Todėl juos nusiaviau ir atsistojau basa kitoje kolonos pusėje. Visą kūną niežėjo lyg mane būtų sukandžioję šimtas blakių ir dar tiek pat blusų.
Vogčiomis žvilgtelėjau į veidrodėlį. O, varge, net krūptelėjau iš netikėtumo. Į mane žvelgė kažkokia nepažįstamoji skaisčiai raudonu veidu, iš nuovargio papilkėjusiomis akimis. Veido centre lyg lemputė švietė ir išdavikiškai blizgėjo papurtusi strazdanota nosis. Nuo akių iki pat smakro vinguriavo murzini pigaus tarybinio blakstienų tušo upeliukai. Pudrą, kuria rūpestingai bandžiau užmaskuoti veido trūkumus, nuplovė prakaitas kartu su troškimu pasimėgauti dieviškais vargonų muzikos garsais. O mano kruopščiai velta, iššukuota, gausiai laku išpurkšta šukuosena su spiralės formos „privlekuškomis“, kabančiomis prie ausų, buvo panaši į išsidraikiusį po audros gandralizdį.
Koncertas tęsėsi visą valandą. Džiaugiausi, kad Tomas nemato manęs tokios pavargusios, susitaršiusios, apgailėtinos. Nežinau, ar jis apskritai ką nors matė. Namo ėjome pėsčiomis tik neskubėdami. Visą kelią ėjau basa, o savo naujus baltus aukštakulnius nešiausi rankose. Kojas siaubingai maudė, nes bateliai iki kraujų buvo nugraužę kulnus. Vis labiau temo. Naktis įžiebė gatvės žibintus ir žvaigždes, tačiau nakties grožio mes nepastebėjome.
Tomas, kaip visada, pasakojo apie tai, kaip skaičiai pakeitė pasaulį, kad Visata kaip ir mūsų fizinė tikrovė yra matematinė struktūra, kad dar daug šioje srityje yra klaustukų, gal jam pavyksią rasti vieną ar kitą atsakymą į matematikams metamą iššūkį – rasti tvarką chaose. Klausiausi jo viena ausimi, o galvoje kirbėjo vienintelė mintis – kaip greičiau palįsti po dušu ir ištiesti kojas.
Gulėdama lovoje supratau, kad mes su Tomu esame iš labai skirtingų pasaulių. Jo pasaulis pragmatiškas, logiškas, kupinas matematinių formulių, skaičiavimų, jame nėra vietos empatijai, romantikai, paprastiems žmogiškiems jausmams, ko gero, ir man. Ar reikia bandyti tiesti tiltus į pasaulį, kuris atrodo toks šaltas, bejausmis ir nesuprantamas? Ar gali širdyse susilieti ugnis ir ledas, kaip E. Kučinsko dainoje? Kaip manote?
O kas liečia horoskopus, tai – norite, tikėkite, norite – ne. Gal jums pasiseks geriau. Man tai nebuvo gera diena, kokios tikėjausi ir laukiau.
Tikriausiai, raudonų tonų mano suknelėje buvo per mažai, o šunelis dešra nebuvo patenkintas. Taigi, meilės fronte nieko naujo neįvyko.
Meilę švęsti daug priežasčių nereikia! Artėjant Valentino dienai, portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus!
Skelbiame rašinių konkursą „Mano nepamirštama naktis“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią naktį gyvenime.
Galbūt mylimasis ar mylimoji padarė Jums netikėtą staigmeną? O galbūt pasikvietus mylimąją į svečius romantiškos vakarienės užsitrenkė buto durys ir nepamirštama naktis tapo nesusipratimu? Papasakokite savo istoriją.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai!
Istorijų laukiame iki vasario 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami vasario 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
