Nesupraskite neteisingai, tikrai siaubinga, kad žmonės miršta, tačiau žmonės miršta kasdien – nuo senatvės, vėžio, insulto, infarkto, nelaimingų atsitikimų, anksčiau mirė nuo gripo komplikacijų, dabar – nuo koronaviruso.
Taip, statistika rodo, kad mirtingumas gerokai išaugęs, bet tokia dalia jau ištinka senstančias ir ligotas visuomenes. Juk sveikų ir jaunų žmonių nemiršta kasdien dešimtimis.
Vis tik ši pasaulinė pandemija man atvėrė akis ir dovanojo kai ką neįkainojamo – beveik 3 valandas kiekvieną parą papildomo laiko.
Būtent todėl kasdien žiniasklaidoje malamos frazės ir antraštės atrodo tarsi pasityčiojimas. Kaip galima taip generalizuoti tai, kas tikrai suskaldė ne tik šalį, bet ir pasaulį?
Juk dalis piliečių, kurie, kartais atrodo išlindo iš miško ar iki šiol gyveno po akmeniu, pandemija netiki. Dar kiti tiki, bet viską apipina sąmokslo teorijomis, treti gyvena baimėje (prarasti darbą, netekti artimųjų ir panašiai), tačiau ketvirtoji pusė atrodo, kad bijo net žodį ištarti ir savo laimę išbaidyti.
Tai tie žmonės, kurie nesiguodžia žinia, kad tuoj visi pasiskiepysime ir viskas bus kaip anksčiau. Ne, aš ir tokie kaip aš tikimės, kad pasaulis pasikeitė negrįžtamai, mes prie jo jau prisitaikėme ir net nenorime, kad kažkas pasikeistų.
Iki antrojo karantino gyvenau Vilniuje ir kasdien keliaudavau į darbą. Kelionei pirmyn ir atgal kasdien sugaišdavau iki dviejų valandų ir dar apie valandą pasiruošimui – dušas, makiažas, suruošti namiškius, pusryčiai ir panašiai. Trys prarastos valandos kasdien.
Nors per pirmąjį karantiną gyvenimo nekeičiau, kai prasidėjo antrasis, su šeima ryžomės išvykti į namus pajūryje ir ten praleisti karantiną. Tai buvo genialus sprendimas, nes uždarius savivaldybes neteko dusti Vilniuje daugiabutyje, o galėjau laiką leisti su šeima sodyboje pamiškėje.
Nuotolinis darbas tapo kasdienybe ir tiesiog normaliu darbu. Simuliuoti, kad dirbi, gali kelias dienas, bet galiausiai prisitaikai ir susigyveni, kad nuo šiol dirbsi taip ir dirbi lyg biure. Į darbą gali atsikelti likus 10 min. iki jo pradžios – visiškai pakanka laiko apsivilkti chalatą, pasidaryti kavos ir įsijungti kompiuterį.
Jokių kamščių, jokios skubos, o ir darbo diena prabėga greitai. Darbais baigėsi? Išjungei kompiuterį ir jau keliauji pasivaikščioti į šalia esantį mišką, leidi laiką su šeima.
Taip, apsipirkti nėra patogu, bet tai darome kartą per savaitę, taigi pasiplanuojame pirkinius ir net pinigų išleidžiame mažiau. Būtinus daiktus išmokome pirkti internetu, o jei reikia kokių paslaugų (santechniko, batsiuvio ir kt.) viską galima rasti per pažįstamus.
Bendravimas su artimaisiais tapo kur kas paprastenis: jei susitikti su draugėmis iš skirtingų miestų ar šalių anksčiau galėjau kartą ar du per metus, tai dabar technologijų pagalba bendraujame bent kartą per savaitę.
Visi turime daugiau laiko. Netrūksta nei kavinių, nei teatrų, nei kitų pramogų: supratau, kad vyras geba paruošti brandintos jautienos kepsnį geriau nei daugelyje Vilniaus restoranų, nors patiekimas gal ir nėra toks įspūdingas, o pramogų internete – iki kaklo.
Taip, neslėpsiu, smulkių bėdelių būna ir kad jas išspręsčiau tenka labiau apsukti galvą, bet juk tam ji ir sukurta, o ne kepurei prilaikyti.
Koronavirusas tokiems kaip aš tapo dovana.
Maniau, kad esu tokia gal vienintelė, bet vis daugiau pažįstamų kalba apie tą patį – nenorime, kad gyvenimas grįžtų į senas vėžes: nenorime dusti kamščiuose, nenorime pirkti 10 niekam kitam netinkamų suknelių į darbą, nenorime grįžti į biurus, nenorime, kad karantinas baigtųsi. Ar taip galvoju tik aš ir mano artimieji?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
