Mokykloje engta moteris pasakė, kaip gyvena dabar: „Kodėl turiu slėpti, jei tai mano kasdienybė?“

Neseniai perskaičiau lrytas.lt skaitytojos straipsnelį apie pilką pelytę ir jos sėkmę. Tema buvo labai artima, tik iš kitos pusės. Puikiai galiu atsakyti į autorės klausimą: „Kaip žmogus gali taip pasikeisti?“ bei iškelti savo – o kodėl tai taip sunku suprasti?

 Mokykloje užgauliota moteris papasakojo, kaip gyvena dabar.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Mokykloje užgauliota moteris papasakojo, kaip gyvena dabar.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Sėkmingai besimokančiai moksleivei teko išgyventi skaudų pažeminimą mokykloje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Sėkmingai besimokančiai moksleivei teko išgyventi skaudų pažeminimą mokykloje.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Autorė klausia, kaip jaustis vaikui, kai jam prieš nosį bendraamžių demonstruojami brangūs daiktai, kurių jis neturi?<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Autorė klausia, kaip jaustis vaikui, kai jam prieš nosį bendraamžių demonstruojami brangūs daiktai, kurių jis neturi?<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 „Pilka klasės pelytė“ tapo sėkminga gydytoja, kuri savo istorija galėtų įkvėpti visus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 „Pilka klasės pelytė“ tapo sėkminga gydytoja, kuri savo istorija galėtų įkvėpti visus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Autorė ragina suprasti kitus žmones, nes vieną dieną viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Autorė ragina suprasti kitus žmones, nes vieną dieną viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Nesvarbu

Mar 21, 2021, 5:18 PM

Pirmiausia paaiškinsiu, ką dažniausiai mokykloje reiškia „pilka pelytė“ bei „nepopuliari“. Tai reiškia, kad esi visados nustumta į šoną ir patyčių taikinys. Gerai, visi jų patiria, bet „pilkos pelytės“ – daugiausiai.

Kiekvienos jos istorija skirtinga, bet dažniausiai kupina nuoskaudų. Tai, kad puikiai mokaisi, tarp paauglių nekompensuoja tavo senamadiškų rūbų ar nepriimtino tylaus, ramaus būdo, niekam nesvarbu tavo pasiekimai, kol jie tau neatneša gerbūvio ir tada visus baisiai šokiruoja, kaip tai įvyko, nes iki tol tavęs lyg nebuvo.

Iki tol toks žmogus prisimenamas tik prireikus nusirašyti ar pasišaipyti. Kartais ir blogiau. Kažkodėl nei jausmai, nei savijauta, nei kitos problemos nerūpi nei klasiokams, nei auklėtojams.

Tačiau kai toks žmogus paskui įžengia su nusisekusiu, pačios sunkiu darbu užsitarnautu gyvenimu – tie patys, kuriems niekada nerūpėjo pilkos pelytės jausmai, ima verkšlenti dėl savo užgautų ambicijų.

Nepatinka būti kitoje barikadų pusėje? Va, prašom, įvyko perkėlimas. Taip kad įsivaizduokite, jei taip turėtumėte jaustis visus 12-ka metų, kai jums prieš nosį demonstruojami tėvų pirkti nauji rūbai, aksesuarai, mobilieji, gal net automobiliai, o kas to neturi – tas „lievas“ ir tai nepasivarginama drėbti į akis.

Tai mes dabar kitokie, tikrai suprantam ir atsiprašom, dabar mes patys auginam vaikus ir esam prieš patyčias, tada juk vaikai buvom. Na, tokiu atveju pirmiausia užuojauta jūsų vaikų klasiokams, jei toks pasiteisinimas.

O antra – gi jau vidurinėje visi pradeda tokius savarankiškus vaidinti, abitūroje – tuoktis, šeimas kurti nori, pyksta, jei alkoholio neleidžia vartoti. Kas automobilius, kas ir motociklus vairuoja, prašo tėvų nesikišti, nes patys yra dideli ir suaugę spręsti dėl tolimesnio savo gyvenimo.

Tik kažkodėl patyčios dėl to nemažėja, nes visgi suvokti kitą žmogų kaip emocinę būtybę dar sudėtinga. Taip kad jei esate tokie dideli ir protingi, kodėl elgiatės, kaip elgiatės? Ir dar taip, kad paskui atsiprašinėti tenka? Iš patirties sakau, kad vienu atodūsiu išstenėtu atsiprašymu 12-os metų taip lengvai nenubrauksite.

Norėjote nesimokyti, norėjote gyventi madingai ir linksmai – jūsų pasirinkimas. Dar prie to smaginotės skaudindami kitą, silpnesnį už save, engdami – taip pat jūsų pasirinkimas. Dalis sakys – bet aš nieko nedariau. Būtent.

Stovėjote, žiūrėjote, kaip yra išmėtomi kažkieno daiktai, maistas, kažkas stumdomas, spardomas ir užuot pasisiūlę kažkurioje vietoje padėti ar pasipriešinę patyčioms, dar lengvai šyptelėjote. Nes „nu, juk juokingai atrodė“. Tačiau tai, ką dabar turite – jūsų pasirinkimo pasekmės. Tai, kokį žmogų ir su kokiu požiūriu į jus suformavote – jūsų pasekmės. Žmogus nėra bejausmė būtybė, kiekvienas jūsų gestas daro įtaką ir dabar matėte rezultatą.

Vienas tokių rezultatų esu ir aš. Taip, buvau pilka pelytė, palikta likimo valiai, engiama tiek dėl materialių, tiek dėl fizinių bruožų, atstumtoji, reikalinga tik nusirašymui arba patyčioms. O patyčios buvo tikrai žiaurios, praėjus daugiau kaip 15-ai metų pamiršti neišeina visų fizinio ir psichologinio teroro aktų.

Ir taip, dabar aš – sėkminga gydytoja, atlyginimas – pavydėtinas, esu savo gerbūvio kūrimosi viršūnėje – pradėjusi nuo nulio dabar turiu nekilnojamojo turto keliose vietose, leidžiu sau prabangias keliones bei pramogas, tapau pakankamai ekspresyvia asmenybe. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes pasiekiau pati.

Šalia visko dar rūpinuosi išvaizda bei sveikata, išsiugdžiau stiliaus pajutimą. Kodėl dabar turiu tai slėpti, jei tai yra mano kasdienybė? Nes jums skaudu, kad norėjote kuo greičiau pabaigti mokslus ir greičiau pasiimti „tą popierių“?

Kad leidote kai kurie kosmines pinigų sumas korepetitoriams, kad būtumėte vadinami pirmūnais? Tuo metu jums dirbtinai sukurti mokslų ar madų/daiktų diktuojami titulai patiko. Bet dabar jus pranoko kažkas kitas, visapusiškai, ir jausmas turbūt itin nemalonus tuos titulus atiduoti.

Tiesą sakant, būtent tai mane ir guodžia. Jaučiuosi savo iškilimu atsigriebusi už visas skriaudas. Va dabar galime susėsti ir pasikalbėti. Nematau prasmės save menkinti, stabdyti ar slopinti – tai dariau dėl jūsų ir per ilgai.

Sakote, suprasti sandėlininkus ir kitus darbuotojus? Oi, puikiai suprantu, nepriekaištaukite. Pati dirbau vasaromis nuo 15 metų pagalbinius darbus, dar būdama nepilnametė dirbau sandėlininkės padėjėja, paskui – sandėlininke, o nenutrūkstamas mano darbo stažas – nuo 19 metų, kai dar reikėjo ir studijuoti, išlaikant „VF“ vietą, jeigu žinote, ką tai reiškia…

Taip kad patirtį turiu daugelyje darbų, pati perėjau gerą nepritekliaus virtuvę, todėl pasiskųsti man tikrai sudėtinga ir esu tiek empatiška, kiek jūs mane išmokėte ir parodėte pavyzdį. Užtat turiu kietą „skūrą“, su kuria galiu ištverti ir užsibrėžusi pasiekti bet ką, ačiū už ją.

Iš pradžių galvojau, kad į kvietimą klasės susitikimui net nepažiūrėčiau, bet ne, visgi pasielgčiau taip, kaip jūsų aprašytoji klasiokė. Tik nedaryčiau vienos klaidos – net nesiūlyčiau sumokėti dalyvio mokesčio nė už vieną iš jūsų.

Užtat tuštybės pavyzdžių turėjau apsčiai, ypač, kai patys kažkada lygiai taip pat siūlėtės „sušelpti“, nesuprasdami, kad į išleistuves neinu ne dėl to, kad neturėčiau, kuo apsirengti, nors ir buvo sunkūs mano šeimai laikai. Įsidėmėjau su visam ir dabar tą patį puikiai atkartoju, tik jums tai neatrodo taip žavu, kaip anksčiau.

Išvada paprasta – pirmiausia patys išmokite vertinti, branginti ir suprasti kitus žmones, galvoti, kaip su jais elgiatės bet kuriuo savo gyvenimo periodu, nes viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Tik nuo jūsų priklausys, ar turėsite draugą visiems gyvenimo atvejams, ar išugdysite dar vieną populiarų monstrą, kuris deja, bet jūsų nebesupranta.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.