Pasakojimą noriu pradėti poetiškai, nes ji, keturiolikmetė Teresė (vardas parinktas simboliškai, o tikrasis liks mano ir jos artimųjų žinioje), mėgo meluoti suaugusiesiems. Ir mėgo fantazuoti, kad yra stebuklinga fėja, klajojanti po Vilniaus gatves su fantastinių knygų herojais kuprinėje.
Nebuvo nukritusio lapo, kurio ji nepalydėdavo melancholišku žvilgsniu, akmens, kuriam nepašnibždėtų „labas“, benamio katino, kurio nepavaišintų savo pietumis.
Tikėjimas stebuklais ir magiškais talentais Teresei teikė viltį, kad ir ji sugebės išsivaduoti iš realybės, kurioje buvo palikta viena. Reikalinga tik kartais, kai nebėra kur dėtis, kai reikia dėl jos atlikti auklėjimo pareigą.
Paauglė augo su motina, nes tėvas anksti mirė. Tą lemtingą pavasarį merginai buvo leista auginti paukštelį, bet jis, kai jos nebuvo namie, išskrido, o bandydamas sugrįžti trenkėsi į langą ir žuvo.
Motina su širdies draugu nupirko kitą, labai panašų, ir vaidino, kad nieko tokio nenutiko. Teresė taip ir nesužinojo, kad jos ištikimas draugas buvo pakeistas kitu.
Po trijų mėnesių mergaitė dangaus žydrumo akimis mirė, o aš buvau pakviesta atvykti į laidotuves nešina obuoliu, nes ji juos labai mėgo.
Negalėjau to padaryti, negalėjau matyti, kad jos nebėra, nors dar tada, kai kartu mokėmės anglų kalbos ar kalbėdavomės apie animaciją, sunkiai įsivaizdavau jos gyvenimą užaugus.
Jau tada mano galvoje sunkiai dėliojosi laimingas gražuolės ateities vaizdas, nes mergaitė dėl meilės ir šilto bendravimo buvo pasiryžusi padaryti daug, o dabar jau aišku, kad per daug.
Rudenį, kai Teresei suėjo keturiolika, likus pusmečiui iki jos mirties, internete ji susipažino su vaikinu. Jie susirašinėjo kiekvieną dieną, jis jai dovanojo geriausias emocijas, puikiai ją suprato, juodu planavo susitikimą, mat abu gyveno skirtingose šalyse.
Atstumas neatrodė didžiulė problema, nes Teresės tėvo gimtinė buvo ten, kur gyveno jos virtualus mylimasis.
Apie vaikiną žinojo visi suaugusieji – mergaitė neslėpė ryšio ir platoniškos pirmosios meilės, kuri turėjo tapti reali.
Tą lemtingą pavasarį, kai Teresės kanarėlė žuvo, mergaitė sužinojo, kad buvo apgauta: su ja susirašinėjo kita mergaitė – pavogusi nuotraukas iš interneto apsimetinėjo vaikinu.
Pasakyti, kad įvyko tragedija, reikštų nepasakyti nieko. Teresė išsigando pasaulio, ji pradėjo bijoti, kad visi yra ne tokie, kokie dedasi, todėl ji būtinai bus apgauta tokiu būdu, kurio negalės apskaičiuoti ir sukontroliuoti.
Motina nebežinojo, ko griebtis, ir išsiuntė dukrą pas savo tėvus, paauglės senelius. Ji tikėjosi, kad jie sugebės nuraminti sužeistą dukros širdį. Į kaimą Teresė atvyko su pasikeitusia šukuosena. Jos ilgi plaukai buvo keistai iškarpyti ir nudažyti violetine spalva.
Tai pamačiusi močiutė puolė mergaitę vadinti visokiais vardais. Niekas negalėjo suprasti, kad šukuosena buvo tiksinti bomba, kad tai buvo sudaužytos širdies šukės.
Teresės niekas nesuprato – visi tik bardavo ir atitoldavo, kai ji pasidarydavo per sudėtinga dėl savo ilgesio ir meilės troškimo.
Ji turėjo tapti tokia, kokios norėjo kiti. Bet kas jie tokie, kad tai spręstų? Ir kodėl dėl jų reikėtų stengtis? Ką jie duodavo mainais? Ar dėl kritikos ir piktų žvilgsnių, dėl nuolatinių perspėjimų, kad niekuo negalima pasitikėti, kad jai tūkstantį kartų buvo sakyta neprasidėti su neaiškiais žmonėmis, reikėjo stengtis tapti tuo kažkuo, kurį aplinkiniai pastebėtų ir galbūt teiktųsi priimti į savo šiltą glėbį?
Kiekvienas skaitantis šią tikrą Vilniaus paauglės istoriją gali atrasti savo atsakymus į daugybę klausimų.
Ar tikrai tai, ką mes drąsiai vadiname netikru virtualiu pasauliu, yra tiesa, jei jausmai, bendravimas, mintys, net meilė ten formuojasi kaip tikrame gyvenime? Ar galime sau leisti pamiršti bendravimo higieną ir pagarbą kitam žmogui vien dėl to, kad jis yra kitoje ekrano pusėje ir negali kontroliuoti mūsų melagysčių arba agresijos? Ar tikrai anoniminiai komentarai, nuogų nuotraukų prašantys princai, veidą keičiantys filtrai yra pateisinami fraze „čia juk internetas, čia nėra tikro gyvenimo“?
Jūs negalite pasakyti, kad keletą valandų prie kompiuterio aš pabūsiu ne savimi, būsiu netikras, o vėliau, kai jį išjungsiu, sugrįšiu į realybę ir tęsiu savo tikrą gyvenimą.
Darydami kiekvieną veiksmą ir atokvėpį jūs esate tikri, net jei rankose laikote mobilųjį telefoną, žaidžiate kompiuterinius žaidimus, pildote pažinčių programėlės anketą.
Žinau, kad ši istorija aferistų nesustabdys, bet galbūt atvers akis tiems, kurie brėžė liniją tarp savęs tikro ir virtualaus.
Visur esame savimi, net jei mums tai nepatinka: nėra garantijų, kad pavyks apsisaugoti, bet yra aiškus perspėjimas, jog kiekvienam gatvėje sutiktam žmogui mes nerodome savo krūtų ir nuogų nuotraukų, todėl internete neverta pradėti pasakoti apie sekso pozas vos ištarus „labas“.
Santykiai neatsitiktinai turi savo etapus, o suartėjimas vyksta pamažu. Virtualioje realybėje į savo vietas viską sustato vaizdo pokalbis, o jei žmogus kitoje ekrano pusėje to pokalbio bijo, tai yra pirmas požymis, kad būtent jis ar ji save tikrą atskiria nuo virtualaus.
Todėl geriau vertėtų suvalgyti išminties obuolį prie savo kompiuterių ir prisiminti, kad Teresės tragedija nutiko ne veltui. Ji norėjo gyventi, ji norėjo mylėti ir ji nepadarė nieko bloga, kad būtų apgauta.
Tad galbūt šiose eilutėse yra jos antrasis šansas gyventi jūsų atmintyje ir priminti, kad pačią blogiausią dieną reikia tiesiog išlaukti ir nedaryti jokių veiksmų, nukreiptų prieš save.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
