Žinoma, viskas vyksta subtiliai, bet mes juk mokame skaityti tarp eilučių ir galime suprasti staigų mamos atšalimą ar griežtą tėvo žvilgsnį be papildomų paaiškinimų.
Darbas dėl meilės prasideda labai anksti – nuo pirmųjų Kalėdų Seneliui skirtų laiškų, kuriuos iš tiesų rašome tėvams, nes tada būtent jie ir sprendžia, ko esame verti.
Kai geri vaikai užauga, jie nuolat laukia patvirtinimo iš aplinkos, viltingai klausdami: ar dabar jau nusipelniau didesnės algos, švelnumo, pagarbos, meilės, teisės prašyti geresnių sąlygų, kompensacijos už viršvalandžius?
Žinoma, į viską galima numoti ranka ir sakyti, kad auklėjimas, orientuotas į gerumo vertybes, augina dorą pilietį.
Jis visada atiduos paskutinį kąsnį vargstančiam ir saldainį prašančiam, automobilį statys tik leistinoje vietoje, sąžiningai mokės mokesčius, supras nuskriaustą, nenorės būti pirmas, nes kas nors gali dėl to įsižeisti.
Dar sugebės rūpintis kitais, nors pats už šypsenos slėps savo problemas ir gėdysis prašyti pagalbos.
Kviečiu jus pasivaikščioti po tamsiąją gero žmogaus pusę. Gal tada atpažinsite, ar priklausote šiai grupei, ir dešimt kartų pagalvosite, kaip gerumo pamokos atsipirko jūsų gyvenime.
Atsigręžkite į savo vaikystę ir pamatykite, ką iš ten atsinešėte: galbūt pasvėrus visus „už“ ir „prieš“ kils noras save perauklėti?
Net tie, kuriems puikiai sekasi, gali viduje turėti gero žmogaus virusą. Tokie suaugę lyg nevisaverčiai nesugeba patys susidaryti objektyvaus savo kompetencijų ir trūkumų vaizdo, todėl laukia, kol pašaliniai paplos arba nušvilps.
Užaugę geri berniukai savęs klausia: ar tikrai ši graži moteris gyvena su manimi ne dėl pinigų, juk reikalingas tapau, kai buvau sėkmės lydimas?
Bet jei neuždirbsiu pinigų, ar ji lauks, kol vėl atsistosiu ant kojų, ar nepabėgs pas kitą?
Geros mergaitės suaugusios gali manyti, kad atsiradus pirmoms raukšlėms jos neteks savo prekinės vertės, todėl vyras susiras meilužę. Netekėjusios bijo imti iš vyrų dovanas, nes mano, kad už rožių puokštę reikės susimokėti savimi.
Jos drąsiai tampa meilužėmis, nes tada gali įrodyti vyrui, kodėl yra geresnės už žmoną. Geruolėms santuokoje nekyla jokių problemų visas išlaidas dalytis perpus arba uždirbti daugiau už vyrą. Jos įprato kartoti: viską moku daryti pati, esu savarankiška, todėl galiu arti kaip arklys.
Ištikus problemai, išgirdus kritiką, kaltinimą ar priekaištą gerą žmogų tai gali grąžinti į didžiulio skausmo zoną. Juk vaikystėje jis negavo žinių, kaip tai suvirškinti, todėl tiesiog užmiršo nuoskaudas, o pyktis, keršto troškimas ir gėda lyg juodi šešėliai pasislėpė jo viduje, kol gaus progą vėl sudrebinti sielos stygas.
Suaugusiajam dažnai kiekvienas kritikos žodis primena išvarymą iš rojaus. Ir tai glaudžiai susiję su vaikyste. Juk kai tuomet pasielgdavome ne pagal instrukcijas arba suklysdavome, buvome ignoruojami, smerkiami, statomi į gėdos kampą.
Paklusti komandoms nejučia tapo norma: mus mylės, jei elgsimės gerai. Tačiau kuo daugiau paklūsti, neklausinėji, neabejoji, nesiginčiji, tuo geresnis tampi, o kai tau stukteli trisdešimt, supranti, kad atsidūrei tarsi kažkokiuose nematomuose tramdymo marškiniuose.
Sudėtingos, bet išsprendžiamos situacijos dažnam gali apgaulingai atrodyti nepakeliamos, nes praeities jausmai nubunda vis naujose situacijose.
Sunku tampa gyventi tiems, kurie norėdavo užtarimo, kai juos nuskriausdavo stipresni žmonės.
Tėvai ne tik parodydavo, kad jų mažasis nevertas pasitikėjimo, bet ir priklijuodavo apsišaukėlio etiketę.
Po to suaugusiam žmogui tampa beveik neįmanoma pasikliauti savo akimis, ausimis ir jausmais, nes tie, kurie jį sukūrė, juo pernelyg dažnai nepasitikėjo.
Mano pažįstamas vaikystėje buvo apkaltintas vagyste. Jis, skirtingai nei aš, tokių reikalų nedarė, bet jo tėvai, priešingai nei mano, jį apkaltino nebūtu nusikaltimu, liepė kompensuoti neva pavogtus pinigus, kuriuos jaunuolis sąžiningai ir ilgai taupė svajonių pirkiniui.
Trauma jam liko visam gyvenimui: dabar jau suaugęs vyras nesąmoningai bando įsiteikti visiems, kurie gali juo suabejoti.
Šiai kategorijai priklauso visi, kurie savo rankose laiko valdžią. Kad niekas jais nesuabejotų, permoka keliskart, taip elgdamiesi nesąžiningai savęs ir namiškių atžvilgiu, bet kartu gesindami baimę, nematomą pavojų vėl būti neteisingai apkaltintiems.
Bėda ta, kad su darbščiais ir geranoriškais žmonėmis mano aprašomas žmogus elgiasi lygiai taip pat kaip jo tėvai su juo elgėsi vaikystėje.
Kita mano pažįstama, kurią auklėjo nuolat bažnyčioje parklupusi mama ir alkoholikas tėvas, pribloškė savo gerumu pareiškusi, kad žmonės su ja elgiasi geriau, jei juos sušildo dovanomis: „Su vyru turime tiek nervingų giminių, draugų, kuriems nesiseka, todėl surinkome visus mums nereikalingus daiktus, supakavome į maišelius ir jais pradžiuginome juos. Dėmesys išties šildo, tad bendravimas labai pagerėja.“
Kodėl už savo gerumą geri žmonės dažniausiai nesulaukia padėkos, įvertinimo ir nesugeba būti blogi net tada, kai to tiesiog reikia? Ką gauna vyras už savo gerumą? Ogi tik kalę su aštriais nagais.
Ką gauna moteris už savo supratingumą? Tironą, kuris skaičiuoja jos kalorijas, balais vertina jos paruoštą vakarienę ir komentarus: kodėl kaimynė rengiasi stilingiau?
Kas gali kentėti tokį absurdą? Tik geri žmonės, nes jie nuolat bando savyje rasti krūvą klaidų.
Pasaulis neapsivers per vieną dieną, nes mus daugelį metų mokė skriausti save.
Kaltų nėra, tad visa ko tikslas – pažadinti norą gyventi kitaip, kai viduje jauku ir šilta, kai nedrasko atšiaurūs vidiniai vėjai.
Žinojimas yra jėga, tad raginu užsiimti savišvieta, kaip atskirti kenksmingą elgesį, ir jį nugalėti. Po vieną šešėlį, po vieną žingsnį, po mažą pokytį dėl savęs – ne dėl kitų.
Juk ištarti „ne“ irgi yra geras darbas!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
