Prisipažino, kodėl neapsikentęs paliko žmoną su dviem vaikais: „Nepakliūkite į tokią situaciją, kaip aš“

Mielieji, noriu pasidalinti savio istorija. Turbūt, kaip ir daugeliui iš mūsų, nepavyko pirmoji santuoka.

 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Vyras papasakojo, kokios šeimos problemos privertė jį palikti namus.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

D.

Apr 13, 2021, 8:53 PM, atnaujinta Apr 13, 2021, 11:48 PM

Vedžiau jaunas ir tikrai tą moterį mylėjau. Atsirado du vaikai. Iš meilės, taip maniau. Netgi iš didelės meilės, bet klydau. Žiauriai klydau.

Nesutarimai prasidėjo iškart po antrojo sūnaus gimimo. Pas mano buvusiąją ėmė nuolat lankytis jos motina, nes, atseit, aš nesugebėsiu kartu su žmona pasirūpinti savo vaikais.

Grįžtu iš darbo, randu dvi moteris, motiną ir dukterį, kuriuos mano grįžimo net nepastebi. Apie intymų gyvenimą nebuvo ko net svajoti. Gulim lovoje su žmona, aš ją apkabinu, o ji atsiraukia ir sako: „Cit, mama girdi.“

Namuose jaučiausi tikrai ne kaip šeimininkas, o kaip įnamis, kaip svetimas žmogus. Jei ką darydavau, viskas buvo blogai: ne taip vaiką aprengiau, ne taip pamaitinau, ne tai, ką reikia darželyje pakalbėjau, ne taip, kaip reikia, vakare pasaką pasekiau... Ir taip toliau, ir taip toliau.

Man tarsi buvo diegiama, kad čia ne mano vaikai, o jos ir jos mamos.

Ir tik tada, kai išeidavome vieni su sūnumis ir šalia nebūdavo jų motinos, galėdavome normaliai pasikalbėti, išsikalbėti, vaikai man atverdavo savo paslaptis, savo sielas. Tik tada, kai būdavome vieni retomis akimirkomis. Tada jausdavomės tokie artimi.

Na, o grįžus namo, vėl prasidėdavo... Ne taip aprengei. Ne taip kepurę uždėjai. Žiūrėk, pirštinę pametė. Ar nematai, kad ne taip sagas užsisegė...

Grįžus sėdam prie stalo visi, galvoju pakalbėsim, pasidalinsim, kas neramina ir kas džiugina, kas įvyko per dieną.

Bet kur tau: „Ar gerai pašildyta. Ar pasūdyta, nepasūdyta? Nesidėk tiek druskos/cukraus? Vėl vaikui saldainių davei? Ar tau galvoj negerai? Tu esi neatsakingas. Koks tu tėvas? Tu išvis šeimos poreikių nežiūri.

Ką? Ką sakai? Tu, sakai, ne aiškeregis esi, neturi mano minčių skaityti? Bet tai juk savaime suprantama, čia ne mano minčių skaitymas, tu neturi būti tėvas tik pažaidimams.

Ką? Ką tu sakai? Keldavaisi prie vaikų naktį ir pampersus keisdavai? Na, taip, atsimenu, tai dabar didvyrį vaidinsi? Tu esi narcizas, tu esi egoistas, tu esi „svolačius“...

Tai štai, kokios dramos buvo kasdien. Meilės neliko, nes neįtikdavau visur. Visur mane koneveikė. Išėjau.

Išėjau iš jos gyvenimo, bet ne iš vaikų. Neleidžia man matytis, nes dar nebuvo skyrybų teismo.

Aš vogčiomis ateinu, vaikams atnešiau braškių. Pasiilgom vieni kitų, bet negalėjom pulti į glėbį, nes piktoji su savo dar piktesne motina neleido.

Tik pasakė: „Tai atnešei savo kiaušinius ir braškių, von „svolačiau“.

Jos, motina ir dukra galvoja, kad aš negalėčiau pasirūpinti vaikais, nes neatėjau pas JAS ir neketinu JŲDVIEJŲ poreikių tenkinti ir klausti, kuo JOMS padėti. Atėjau pas SAVO VAIKUS ir atnešiau jiems braškių, bet ne braškėse esmė.

Aš su vaikais norėjau pabūti. Norėčiau, kad jie pas mane gyventų ir tikrai gebėčiau jais pasirūpinti, net jei ir ne visada ideali tvarka buityje būtų, bet kartu susidorotume. Deja, niekas man vaikų neduos. Pikčiausia, kad prie vaikų buvusioji darkosi, isterikuoja, apie antrsus galus ir kiaušinius kalba.

Negi aš toks blogas, kad vien tik buitimi negyvenu? Negi aš toks blogas, kad nebemyliu savo buvusiosios, juk širdžiai neįsakysi?

Negi aš privalau tenkinti vaikų motinos ir jos motinos, savo uošvės, poreikius ir dar atspėti, ko jos nori? Aš apskritai jų akyse regėti nenorėčiau, tik neturiu kito pasirinkimo, nes ten mano vaikai.

Negi tikrai aš padariau tokį didelį prasižengimą, kad užuot kvailai išsiviepęs prieš buvusiąją ir vaidinęs užuojautos kupiną riterį, aš tik atėjau pas savo vaikus ir atnešiau braškių?

Man buvusioji ir yra tik buvusioji. Taškas. Man rūpi tik mano vaikai.

Sakote, kad mano vaikų gerovė priklauso nuo jų motinos gerovės? O nuo tėvo gerovės nepriklauso, ar ne?

Kad ir ką sakyčiau, aš liksiu kaltas. Vyrai, atsakingiau rinkitės, su kuo turėti vaikų.

Nepakliūkite į tokią situaciją, kaip aš, kai liksite kalti ir iškoneveikti vien už tai, kad drįsote aplankyti savo vaikus ir atnešti jiems braškių.

D.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.