Vyrui pranešė apie antrą nėštumą, bet to išgirsti nesitikėjo: „Užjaučiu kas išgyvena kažką panašaus“

Vilnietė Evelina (36 m.) nusprendė pasidalinti savo istorija, nes nieko panašaus jai nėra tekę girdėti. Nemažai kalbama apie poras, kurioms vaikų susilaukti nepavyksta, arba apie poras, kurios bijo tam ryžtis dėl neaiškios finansinės padėties, o jai nutiko kitaip.

Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf nuotr.
Vilnietę svajojo apie vaiką, o jos vyras – apie ramų gyvenimą.<br> 123rf nuotr.
 Pradžioje išsvajotas kūdikis labai daug verkdavo.<br> 123rf nuotr.
 Pradžioje išsvajotas kūdikis labai daug verkdavo.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Evelina

May 9, 2021, 7:42 PM, atnaujinta May 10, 2021, 9:22 PM

Evelina pasakojo: „Su vyru prieš dešimtį metų susilaukėme pirmosios dukrelės. Viskas buvo gerai, ir ilgą laiką galvojau, kad tos vienos atžalos man užteks: visgi vaikams reikia daug rūpesčio, be to, gyvenome dviejų kambarių bute su paskola 30-iai metų, tad atrodė, kad keturiems būtų ankštoka.

Be to, pati turėjau keliais metais jaunesnį brolį, su kuriuo nuolat pešdavausi ir slapta pavydėdavau jam tėvų dėmesio, tad man atrodė, kad vienturčiui vaikui šeimoje augti veikiausiai bus geriau.

Su vyru apie tai nė nekalbėdavome.

Visgi, kai pirmajai dukrelei buvo jau penkeri, o man – jau per trisdešimt, ėmė reikštis mano motiniški instinktai. Gatvėje vis žiūrėdavau į mamas su vežimėliais ir į mažus lėliukus, ir vis sukirbėdavo mintis, kad ir aš tokio noriu.

Jau atrodė, kad ir vietos namie kažkaip pakaks (skaičiavau ant pirštų, kiek žinau šeimų, kurios su dviem vaikais gyvena vieno kambario bute, o pas mus taigi du kambariai!), be to, ėmė atrodyti, kad ir vaikams dviese namie bus geriau (tarp manęs su broliu buvo trejų metų skirtumas, o tarp jų bus kokie šešeri metai – vyresnėlė viską supras ir nepavydės!).

Žodžiu, kurį laiką dar dvejojau, bet pagaliau galutinai pasiryžau: mums tikrai reikia antro vaiko.

Kai pasakiau apie tai vyrui, išgirdau: „Tu kvaila, ko čia prisigalvojai?! Juk su tais vaikais tiek vargo, vos Ugnė paaugo ir galim pagaliau gyventi ramiai, tu vėl nori į viską veltis iš naujo...“

Tąsyk apsižliumbiau, bet dar galvojau, gal vyras iš pradžių pabūgo tokios minties, gal viską permąstys ir supras, kad tikrai mums reikia mielo gražaus kūdikėlio...

Bet jis kažkodėl to nesuprato ir vėliau, ir, kai, apie tai užsimindavau, laikydavosi savo: nėra žmogaus – nėra problemos, taigi nereikia jų prisidaryti.

Tuo metu jaučiau visišką neviltį. Nes atrodė, kad viso mano gyvenimo esmė – susilaukti dar vieno vaiko, be jo mano gyvenimas bus niekam tikęs, visą gyvenimą gailėsiuos, kad likau tik su vienu vaiku, ir panašiai.

Gal kitos moterys panašiais atvejais vaiką pasidaro „netyčia“, bet mano vyras buvo nusiteikęs saugotis pats, tad šis variantas atrodė ne tik nesąžiningas, bet ir per sudėtingas.

Kartais nelaiminga svarstydavau, kad gal verta skubiai skirtis ir ieškotis kito vyro, nesvarbu, kokio, svarbu, kad galėčiau susiveikti antrą vaiką, o tada jau kaip nors...

Na, ir visą laiką saviškiam zyzdavau, kaip man reikia to lėliuko, kokia aš būsiu jam ir visiems kitiems gera, kaip rūpinsiuosi šeima ir namais.

Ir galiausiai vyras nusileido. Grįžęs iš savo giminės susitikimo  (daugelis jo pusbrolių ir pusseserių turi po du ar tris vaikus, matyt, ir jo paklausė, kada jo šeima pagaliau pagausės) jis pasakė, kad tiek to, gal ir galima pagalvoti apie tą vaiką.

Laimei, kad jį „susiveikti“ greitai pavyko, nes bijojau, kad vyras gali vėl persigalvoti.

Kai jam pasakiau, kad laukiuosi, išgirdau: „Nu bl..., kas dabar bus.“

Visgi viskas baigėsi gerai. Na, daugmaž gerai – gimė mergaitė, nors tėtis vienareikšmiškai norėjo sūnaus, kuri pradžioje buvo labai nerami ir daug verkdavo, taigi ir vyras širsdavo, kam to reikėjo, ir man būdavo apmaudu, kad viskas nėra taip jau gražu, kaip buvau įsisvajojus.

Bet dabar mūsų mažylei jau treji su puse, ji nebe verksniukė, o labai mieli ir švelni mergytė, ir su tėčiu puikiai sutaria, eina kartu pasivažinėt dviračiu ir net į statybinių medžiagų parduotuves.

Be to, gal todėl, kad, kai buvo maža, mergaitė daug verkdavo ir vyras norėjo kuo mažiau būti namie, jis susirado antrą darbą, o vėliau ėmėsi savo verslo, ir panašu, kad pavyks išsikraustyti į didesnį butą (su paskola daugybei metų, be abejo).

Bet vis atsimenu, kaip man buvo baisu, kai atrodė, kad teks visą gyvenimą nugyventi be antro vaiko, tik su didele tuštuma viduje... Labai užjaučiu moteris, kurioms tenka išgyventi kažką panašaus.“

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.