Profesorius perskaitė Rusijoje graibstomą knygą – gali susukti galvą ne vienam, turinčiam iškreiptą mąstymą

Trеčioji melo Imperija: Rusija, kuri negali būti!

V. Putinas.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.
V. Putinas.
V. Putinas.<br>Scanpix/ZP nuotr.
V. Putinas.<br>Scanpix/ZP nuotr.
V. Putinas.<br>Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>Scanpix nuotr.
V. Putinas.
V. Putinas.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
V. Putinas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Prof. dr. Remigijus Venckus (Vilnius Tech, Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

Mar 21, 2022, 9:15 PM, atnaujinta Mar 21, 2022, 11:30 PM

Šį pavadinimą inspiravo nevienprasmiškai vertinama 2006 m. išleista Michailo Jurjevo knyga „Trečioji imperija: Rusija, kuri privalo būti“. Prieš pusmetį apie šį utopinį romaną Lietuvoje mažai kas buvo girdima, o juo labiau plačiai diskutuojama. Kūrinys beveik neaptartas viešojoje informacinėje erdvėje, apie jį maža diskusijų ir ginčų net socialiniuose tinkluose. Ukrainos ir Rusijos karo metu ši knyga atkreipė ne vieno žurnalisto dėmesį, apie ją prabilta įvairiuose portaluose. Apie Jurjevo utopiją pradeda domėtis net pavieniai žmonės ir reikšti savo nuomonę.

Knyga „Trečioji imperija“, kaip niekad anksčiau, šiuo metu tampa vis populiaresnė Rusijoje. Knygos autorius vis dažniau dalyvauja radijo ir televizijos laidose, nuomonės formuotojų diskusijų šou. Jis ne tik populiarina savo kūrinį, bet kone atvirai palaiko Putlerio (Vladimiro Putino) kryžiaus žygius.

Viename iš savo interviu romano autorius krykštavo iš džiaugsmo dėl to, kad Vakarų šalys Rusijai įvedė ekonomines sankcijas. Jurjevas argumentavo, kad sankcijos ne tik atribos Rusiją, bet sukurs beprecedentį pagrindą, kuris leis sukurti naująją ekonominę sistemą; t. y. tuščiame lape bus rašoma nauja ir ypač daug žadanti ekonomikos istorija. Visa tai bus galima traktuoti kaip Rusijos Kow How.

Rašytojas pabrėžia, neva, tas ekonomikos modelis, kurį aš pavadinčiau „shit made in Russia“, bus siekiamas ir Vakaruose; bus kopijuojamos ir net vagiamos Rusijos ekonominės sėkmė idėjos. Ką aš galiu apie tai pasakyti? Pokalbyje su žurnalistais arba išguldyti girto, arba kvailo imperialisto svaičiojimai. Suprantu vieną, kad Jurjevas nieko nesupranta apie tai, kaip veikia ekonomika. Jis kalba tik tai, kas atitinka Putlerio propagandos direktyvas.

Grįžkime prie utopinio romano. Dėl to, kas vyksta mūsų kaimynystėje, aš ryžausi pats susirasti šį kūrinį ir jį skaityti. Turiu paminėti, kad jį skaitau originalo kalba. Viso romano dar neperskaičiau.

Pirmoji knygos dalis yra apie Rusijos istoriją. Čia meistriškai supinama tai, kas yra realiai įvykę su išgalvotais faktais, o tie nepatogūs Rusijai įvykiai, kurie tikrai nutiko mūsų tikrovėje, yra visiškai ignoruojami. Ignoruojami istorijos fragmentai trukdo kurti teisingos ir gėriu spinduliuojančios Rusijos įvaizdį.

Jau pirmieji knygos puslapiai byloja apie tai, kad Rusija linki tik gero visam pasauliui. Pasaulį ji bando sustyguoti kone pagal Dievo tvarką. Kadangi Vakarai nesupranta šio kilnaus tikslo, todėl jie ignoruoja ir priešinasi bei niekina vargšę Rusiją. Maža to, Rusijos civilizacija apibrėžiama kaip pirmoji ir vienintelė paveldėta nuo Dievo. Ji yra kaip ta pažadėtoji ir trokštama gėrio žemė. Rusijos civilizacija yra vienintelė tikra ir nuoširdi. Ji ypač kokybiška lyginant su visais Vakarais. Viso to dar negana, anot pagrindinio romano pasakotojo tokios Vakarų civilizacijos iš vis niekada nebuvo ir nebus. Vakarų civilizacija yra nusistačiusiųjų prieš Rusiją grupuotė. Nuolatinei Rusijos civilizacijos plėtrai visada labiausiai trukdo JAV. Taigi, utopiniame romane labai greitai pasidaro aišku, kad nuo pirmųjų puslapių yra brėžiamas rusocentrizmas, pagardintas imperialistiniu patosu.

Destruktyvus konfliktas tarp Vakarų pseudocivilizacijos ir tikrosios Rusijos civilizacijos prasideda Ukrainoje. Teigiama, kad tokios Kijevo Rusios, o juolab Ukrainos niekada nebuvo. Kijevo kunigaikštystės valdovas yra Rusijos kunigaikštis, o visa gyventojų populiacija – tai tik rusai. Kadangi vargšai rusai buvo išguiti, todėl jiems teko įsikurti ten, kur dabar yra Maskva. Taip įvyko todėl, kad Vakarai su dabartiniu Rusijos teritorijos fragmentu, vadinamu Ukraina, propagavo rusafobiją ir savitai subtilų nacizmą.

Dar labiau neskanu skaityti šią knygą tampa tuo metu, kai Jurjevas prabyla apie Sovietų sąjungos žlugimą. Anot jo susikūrusios naujosios valstybės (pvz. Baltijos šalys, Sakartvelas, Moldova, etc.) niekada nebuvo valstybėmis. Jos neturi savojo identiteto. Visus ten gyvenančius vienija ne bendras civilizacijos naratyvas, o beveik gentinis, primityvus, tik kitokia kalba grįstas santykis. Visos šios nykštukinės valstybės yra nereikalingos pasauliui. Jos yra tik papildoma našta. Ateitis priklauso, tik didelėms valstybėms, tokioms kaip Rusija.

Savitai aiškinamas santykis su JAV. Rusija nori su ja draugauti ir kurti bendrą pasaulį, tačiau JAV nepadeda nieko sukurti. Ji elgiasi nerangiai ir destruktyviai. Jau knygos pradžioje yra pasakojama kaip JAV kapituliuoja ir Rusija ją užspaudžia, bet nesunaikina. Taip yra todėl, kad Rusija yra kilni ir humaniška.

Apie ką byloja man jau perskaityti Jurjevo knygos puslapiai? Manau, negalime atmesti minties, kad ši knyga yra savita rusiškojo mentaliteto dekonstrukcija; net to ruso, kuris gyvendamas Lietuvoje nuolatos šlovina Putlerį. Aišku viena, Putlerinio ruso mentalitetas neapsiriboja konkrečių valstybių sienomis.

Vos perskaičius kelis puslapius pasidarė aišku, kad šią knygą reikia skaityti išvirkščiu metodu. Ką tuo noriu pasakyti? Jei knygoje pasakojama apie tai, kaip Rusiją užpuola kita šalis, tuomet reikėtų suvokti, kad viskas vyksta priešingai (Rusija užpuola kitą šalį). Romano istorijos generalinė linija dar kartą patvirtina, kad Rusija yra melo imperija. Jei deklaruojama, kad knyga yra tik grožinis, utopinio žanro romanas, tai nereiškia, kad tai nėra „Mein Kampf“, kurio puslapius reikia skaityti prieš miegą vietoje maldos Dievui.

Knygoje atskleidžiamas rusiškojo mentaliteto žemėlapis ženklina ir tam tikrą mąstymo bei pasaulio suvokimo primityvumą, kuris galbūt visai tinkamai įsirašytų Rusijos Carų istorijoje, bet ne dabarties demokratinio pasaulio istorijos puslapiuose. Jurjevas deklaruoja, kad Rusijos tikslas – begalinė teritorija ir savo valios primetimas ginklu. Tačiau ne ten valstybės galia slypi. Ekonominė sėkmė, žmogaus gyvenimo lygis, technologijos ir inovacijos (ir begalė kitų faktorių) lemia sėkmę. Juk sėkmės pavyzdžiu gali būti ir maža šalis.

Skaitau aš Jurjevo romaną ir galvoju apie tai, kokius jis haliucinogeninius grybus valgė, kad taip ryžosi rašyti. Negaliu atmesti minties, kad toks imperialistinis rusocentrinis pasakojimas negali būti priimtas kaip pagrindas veiksmui. Negaliu atmesti minties, kad šie paistalai gali susukti šarabanus ne vienam iškreipto mąstymo savininkui ir ne vienam Rusijos gyventojui. Gal kiek per drąsu, tačiau negaliu nepastebėti, kad ši knyga yra pavojinga. Ji lyg savotiškas rusiškasis „Mein Kampf“, kurį rašė ne Putleris, bet vienas iš jo sėbrų… Jei kas ryšitės gaišti laiką taip, kaip aš ir skaityti šią knygą, tuomet pasistenkite skaityti tarp eilučių. Skaitykite taip, lyg tai būtų rusiškosios pseudocivilizacijos diegimo programa, skirta viso pasaulio pertvarkymui. Skaitykite ir jauskite šiurpų liūdesį…

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.