„Rusijos karo mašiną finansuojamos iš pajamų, gautų iš naftos bei dujų. Jei mes sunaudosime mažiau energijos, namuose šildysimės ne dujomis, bet šiltesniu megztiniu, rečiau vairuosime nuosavą automobilį, mažiau keliausime, šitai reikš ir mažesnį energijos, naftos/dujų sunaudojimą. Rusija turės mažiau pinigų karui, kurį jai teks nutraukti anksčiau. Prašymas žiniasklaidai išplatinti šią žinią Lietuvos žmonėms bei pasauliui“, – rašė skaitytojai.
Laiške taip pat dalinamasi rusų griuvėsiais paversto Ukrainos uostamiesčio Mariupolio gyventojos Nadeždos Suchorukovos tekstu, kurį publikavo ukrainiečių portalas „www.pravda.com.ua“.
„Tarp sprogdinimų išeinu į lauką. Man reikia vedžioti šunį. Ji nuolat verkšlena, dreba ir slepiasi už mano kojų.
Aš noriu miegoti visą laiką. Mano kiemas, apsuptas daugiaaukščių namų, tylus ir apmiręs. Nebebijau apsidairyti.
Priešais liepsnoja įėjimas į šimtas penktą namą. Liepsnos prarijo penkis aukštus ir lėtai apima šeštąjį. Kambaryje ugnis dega švelniai, kaip židinyje.
Juodai apdegę langai be stiklų. Iš jų kaip ugnies liežuviai plazda užuolaidos. Žiūriu į tai ramiai, smerkdama.
Esu tikra, kad greitai mirsiu. Tai dienų klausimas.
Šiame mieste visi nuolat laukia mirties. Tik norėčiau, kad nebūtų per daug baisu.
Prieš tris dienas pas mus atėjo mano vyresniojo sūnėno draugas ir pasakė, kad subombarduota gaisrinė. Gelbėtojai žuvo. Vienai moteriai nuplėšta ranka, koja ir galva.
Svajoju, kad mano kūno dalys liktų savo vietose, net ir sprogus aviacinei bombai.
Nežinau kodėl, bet man tai atrodo svarbu. Nors, kita vertus, per karą vis tiek niekas nepalaidotų. Taip mums atsakė policija, kai juos sutikome gatvėje ir paklausėme, ką daryti su mirusia draugo močiute. Jie patarė ją paguldyti balkone.
Įdomu, kiek žuvusiųjų kūnų taip guli balkonuose?
Mūsų namas Taikos prospekte yra vienintelis, kuris išvengė bombų. Jį tik du kartus užkliudė paleisti sviediniai, kurie išdaužė langus, tačiau pastatas beveik nenukentėjo. Palyginti su kitais namais, atrodo tikras laimės kūdikis.
Visas kiemas padengtas keliais pelenų, stiklo, plastiko ir metalo šukių sluoksniais.
Stengiuosi nežiūrėti į geležinį daiktą, kuris pataikė į žaidimų aikštelę. Manau, kad tai raketa, o gal mina. Man nerūpi, tai erzina. Trečio aukšto lange matau kažkieno veidą ir susigūžiu. Pasirodo, aš bijau gyvų žmonių.
Mano šuo pradeda staugti ir aš suprantu, kad dabar jie vėl šaus.
Stoviu dieną gatvėje, o aplink kapinių tyla. Nėra nei automobilių, nei balsų, nei vaikų, nei močiučių ant suoliukų. Net vėjas numirė.
Čia dar yra keli žmonės. Jie guli prie namo, automobilių stovėjimo aikštelėje, apkloti drabužiais. Nenoriu į juos žiūrėti. Bijau, kad pamatysiu savo pažįstamą.
Visas gyvenimas mano mieste dabar rusena rūsiuose. Panašus į žvakę. Užpūsti ją labai lengva. Pakaktų bet kokios vibracijos, vėjelio ir viską pasiglemžtų tamsa.
Bandau verkti, bet negaliu. Man gaila savęs, savo šeimos, vyro, kaimynų, draugų.
Grįžtu į rūsį ir klausausi ten niekšiško geležies barškėjimo. Praėjo dvi savaitės ir aš nebetikiu, kad kažkada buvo kitoks gyvenimas.
Mariupolyje žmonės ir toliau sėdi rūsiuose. Kiekvieną dieną jiems darosi vis sunkiau išgyventi. Jie neturi vandens, maisto, šviesos, dėl nuolatinio apšaudymo jie net negali išeiti į lauką.
Mariupoliečiai turi gyventi. Padėk jiems. Papasakok apie tai. Tegul visi žino, kad civiliai ir toliau žudomi“, – rašė Nadežda Suchorukova, Mariupolio gyventoja.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
