Žodžių junginys „за Mир“ rusų kalboje turi dvi reikšmes: už pasaulį („за Mир“) ir už taiką („за мир“). Karo kontekste junginio prasmė tikėtina yra „už pasaulį“ („за Мир“). Frazė nurodo į „Rusų pasaulio“ koncepciją („Pусский Mир“), kuri apima kultūros, civilizacijos, geopolitikos ir religijos kontekstus.
Koncepcijos centre – galinga Rusija, rusų tautybės žmonės, rusų diaspora ir rusų kalba bei istorija. Tikėtina, kad Rusijos užsienio politika ir konkretūs veiksmai, kuriuos regime jau daugiau nei 20 metų, taip pat yra nulemti šios koncepcijos. Čia yra svarbu apjungti rusiškai kalbančius žmones. Kilnų tikslą pateisina bet kokia kaina ir bet kokios taikomos priemonės.
Tikriausiai nieko jau nebestebina žurnalistų kalbinami Putlerio Rusijoje gyvenančių rusų samprotavimai karo tema.
Štai viena senyvo amžiaus moteris, taisyklingai artikuliuota rusų kalba, išpyškina prieštaringą tekstą:
„Karas yra baisus reiškinys. Ukrainoje gyvena mano sesuo ir brolis su šeimomis. Baisu, žmonės žūsta kiekvieną dieną. Bet aš suprantu Putino sprendimą. Karas neišvengiamai reikalingas. Juk kitos išeities nėra. Kas mus apgins nuo ukrainiečių, kurie pastoviai ginklavosi ir grasino Rusijai? Todėl Putinas ir ėmėsi šios ryžtingos specialiosios operacijos. Aš jį palaikau ir suprantu, kad vieniems žmonėms karas yra tragedija, o kitiems – galimybė išlikti. Nieko nepadarysi, dabar taip turi būti ir jie turi kentėti, kol bus atstatyta tvarka“.
Pasvarstykime apie tai, koks vis dėlto yra prieštaravimas šiame nuomonės išsakymo akte.
Pirma, pašnekovė siekia mums paaiškinti, kad ji taip pat yra jausmus turintis žmogus.
Antra, bandydama prisiminti savo brolius ir seseris ji palygino nesulyginamus išgyvenimus; t. y., moteris mums leidžia suprasti, kad jai galbūt skauda labiau nei fronte atsidūrusiems jos giminaičiams.
Trečia, kadangi realių argumentų, leidžiančių pateisinti Putlerį iš tikro trūksta, tuomet pasitelkiama, neva, neginčijama, neklystančia ir geležine propagandos logika („ Juk kitos išeities nėra. Kas mus apgins nuo ukrainiečių, kurie pastoviai ginklavosi ir grasino Rusijai? […] Nieko nepadarysi, dabar taip turi būti ir jie turi kentėti“).
Kaip šią pasiklydusią ir sau prieštaraujančią sąmonę galime dar labiau dekonstruoti? Šis kliedesys man primena mūsų šalyje dažnai girdimus argumentus apie homoseksualius žmones. Teigiama: „aš neturiu nieko prieš juos, jie man netrukdo, aš nesu homofobas, bet tegul nesidemonstruoja, nerengia savo paradų, nereikalauja partnerystės, nevaikšto susikibę ir nesibučiuoja man matant“. Argi nepažįstama nuomonės reiškimo konstrukcija? Ji rodo kelis dalykus.
Pirma, patogiau palaikyti tą pusę, kurioje yra jėgos pozicija. Antra, lengva būti ne kritišku ir besąlygiškai tikėti tuo ruporus, pro kurį yra agresyviau rėkiama. Trečia, lengvai įtikėjus nebūtina mokėti atitinkamos kainos už savo nuomonę. Ketvirta, laisvas mąstymas kainuoja ir net labai brangiai. Penkta, akivaizdu, kad siekiant palaikyti silpnesniąją pusę arba tą asmenį, kurį skriaudžia galingasis, reikia būti labai stipriu ir kantriu bei neatmesti galimybės pačiam tapti auka.
O štai realybė, tikra nukentėjusi pusė ir mano geros draugės Gražinos liudijimas apie juos – Ukrainos pabėgėlius:
„Keletą dienų stebėjau Amsterdame ant suoliuko sėdinčius, keistai ,lyg į niekur žiūrinčius, du brandaus amžiaus žmones. Jie kiek suglumo, kai rusiškai paklausiau nuo kokio Ukrainos krašto… Jie atsakė esą atvykę iš miestelio tarp Kijevo ir Baltarusijos (tiksliai nesupratau ukrainietiškai)….
Jie liudijo: „mes iki pat dabar nesuprantam kas vyksta – kaip taip gali būt… Ukrainoje krenta bombos, o čia visi šypsosi, laisvi, skęsta savuose reikalus… Mes netikėjome, kad mus naikina tol, kol bombos nenukrito ant mūsų namų (miestelis visiškai sugriautas)… Devynias paras rūsy išbuvom, o dešimtą vyras užvedė mašiną ir kaip stovim… nesiprausę, tik su keliom grivinom ir dokumentais kišenėje, pradėjom savo gyvybės kelionę per mirtį… Tegul „tie“ viską sugriauna, tegul pasiima ko jiems reik ir tegul jie amžiams išeina iš mūsų žemės… Juk dabar ir Ukrainoje pavasaris, jau ir ten čiulba paukšteliai…“
Moteris vis šluostė ašaras kalbėdama, vyras tylėjo (lyg jo nebūtų čia ant suoliuko, Amsterdamo centre)… Daug kalbėjome, apsikabinę verkėme kartu… Žmonės nuoširdžiai dėkojo savanoriams ir visiems padėjusiems. Jie labai laukia dienos, kai galės grįžt namo, į Ukrainą…
Pasidalinusi pabėgėlių liudijimu Gražina pateikia kelis, aktualius pastebėjimus:
„Didieji liudijimai atsirado pirmų karo dienų, kuriuos savaip išgyveno ukrainiečiai, užstrigę Amsterdame. Su jais kalbėdavausi DAM aikštėj, Tylos protesto metu“.
Gražinos pokalbyje su pabėgėliais nėra baimės, yra tęstinis ir nesibaigiantis šokas. Aišku viena, atsikvošėti nuo to kas nutiko, beveik neįmanoma, nes panašaus pobūdžio pokalbiuose trauminę patirtį dar ilgai lydės ašarų neleidžiančios sutramdyti emocijos.
Tuo tarpu senyva, Putlerio Rusijos propagandai pritarianti moteris (sakiusi, kad „karas neišvengiamai reikalingas“), toliau kapstysis savo darže, savaitgaliais žegnosis cerkvėje, sodins gėles ant vaikų, žuvusių Ukrainos kare, kapų. Paskui rudenėjant gamins daržovių konservus ir vis tiek niekaip nesupras, kodėl taip sunkiai suduria galą su galu… Ji vis tiek garbins savo Putlerį net tada, kai jam pačiam vargu ar Rusija berūpės.
Neatmetu prielaidos, kad Putleriui neįdomi Rusija dabar. Jam kur kas svarbiau įgyvendinti „Pусский мир“ koncepciją…. Svarbu tik tai, kaip koncepciją įgyvendins nuosekliai (tiksliau ir toliau destruktyviai) ateityje valdantis antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir n-tasis Putleris… Ar ilgam išliks Putlerio demoniškos galios palikimas?…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
