Aš nevaikštau su automatu mūšio lauke. Bet vyksta ne ką mažiau pražūtingi susirėmimai

Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei mėnesį. Nors nemažai žmonių įprato miegoti ramiau, jiems visos naujienos tapo įprasto informacinio triukšmo dalimi, bet aš gyvenu kitaip. Man vis dar periodiškai sapnuojasi vaizdingai kraupūs scenarijai. Dažnai prabundu adrenalinui kalant į smegenis taip, tarsi ginklu būtų knežinama mano kaukolė.

Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZumaPress.com/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZumaPress.com/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Ukrinform/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Ukrinform/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.
Karas Ukrainoje.
 Prof. dr. Remigijus Venckus <br> Asmeninio albumo nuotr.
 Prof. dr. Remigijus Venckus <br> Asmeninio albumo nuotr.
 Prof. dr. Remigijus Venckus <br> Asmeninio albumo nuotr.
 Prof. dr. Remigijus Venckus <br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (24)

Prof. dr. Remigijus Venckus (Vilnius Tech, Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

Apr 12, 2022, 6:24 PM, atnaujinta Apr 12, 2022, 6:28 PM

Savaitgalis, dar nemiegu, pirmą valandą nakties gaunu žinutę iš Ukrainos: „Labas… pagaliau galiu dabar parašyti. Grįžau iš Odesos į savo kaimą. Radau mamą, vis dar manęs laukiančią ir negalinčią užmigti. Ačiū Dievui, nieko nenutiko. Man pavyko šiek tiek nupirkti maisto. Galėsime dar kurį laiką išgyventi. […] Kadangi vyrų neišleidžia iš Ukrainos, todėl į saugią Lietuvą aš neatvyksiu. Negaliu nei palikti savo mamos, nei jos tempti per frontą link pasienio“.

Šiandien yra žmonių, kurie drąsiai kariauja mūšio lauke su automatu rankose, yra padedantys vietos policijai palaikyti tvarką, yra Ukrainoje sodinantys būsimą derlių, yra kasantys apkasus ir duobes masiniam laidojimui, yra ir dalyvaujantys derybose…

Yra ir mano studentų, kurie aktyviai prisijungė prie humanitarinės pagalbos dalyvių. Jie gabena į Ukrainą išgyvenimo paketus ir į Lietuvą perveža namų netekusias šeimas. Yra ir mūsų šalyje intensyviai į karą įsitraukę sofos filosofai, kurie saugiai stebi kraupius karo vaizdo įrašus ir lieja tulžį socialiniuose tinkluose.

Yra ir tokių, kurie rašo man žinutes per mesendžiarį, siunčia vaizdingus keiksmažodžius, akimirksniu išrėžia prakeiksmus, vadina mane visišku sofos filosofu, o spaudžiant emocinei audrai grasina net susidoroti…

Vardan šios informacinės sumaišties aš pasistengsiu paaiškinti savo poziciją tiems asmenims, kurie kumščiu grūmoja tik tuo metu, kai tai yra paskutinis ginklas. Rašydamas aš nesistengiu belstis į širdis tų žmonių, kuriems grasinimas ir vidurinio rankos piršto demonstravimas yra būtinoji pirma komunikacijos priemonė.

Taip, aš nedalyvauju pačiame mūšyje, prie krūtinės neglaudžiu automatinio ginklo. Mano kova yra kitokia. Aš dalyvauju stebėdamas masinius ir specifinius, oficialius ir privačius medijų kanalus. Dalyvauju gilindamasis į skirtingų, kare įstrigusių pusių retoriką, į tekstu ir vaizdu konstruojamus naratyvus. Nuo pat Ukrainos bombardavimo pradžios, vakarais ir savaitgaliais skaitau mokslininkų darbus informacinio karo, medijų raštingumo, geopolitikos, propagandos ir kitais klausimas. Klausau, skaitau ir lyginu!

Mano automobilyje nėra vietos muzikai. Vairuojant mano ausis pasiekia audioknygų fragmentai apie imperialistines ir rusacentrines fantazijas, išguldytas grožinėje rusų literatūroje. Bandau suvokti, kodėl, kas ir kaip nutinka žmonių sąmonėje, savivertėje, tapatume, kito užuojautoje, pasididžiavime savo tauta, kraujo troškime ir net ramybės siekyje.

Karas tapo mano laisvalaikiu, vakaro atokvėpiu po intensyvios darbo dienos, pokalbio tema su draugais, kurio metu aš visiems tikriausiai sugadinu bet kokio savaitgalinio vakarėlio nuotaiką. Esu įsitikinęs, kad kritinė analizė – tai viena iš kovos formų.

Žinau, kad nemaža akademinės aplinkos žmonių dalis (dėstytojų ir mokslininkų) taip pat yra apsupti panašių klausimų virtinės. Tyliau ar garsiau, bet jie visi gyvena informacinio karo sraute, bando nepasiduoti emociniam fonui ir protą įdarbina kritinės analizės procesui.

Žinau ir tai, kad nemaža akademinės bendruomenės dalis (net ta, kuri yra komunikacijos srities), anksčiau tyrimuose nevengusi kalbėti masinių medijų raštingumo tema ir su tuo susijusiais politikos klausimais, nuomonę reiškę viešuose interviu straipsniuose ir apskrito stalo diskusijose, dabar epizodiškai deklaruoja savo naująją poziciją.

Jie atsargiai prabyla apie tai, kad karo kontekstai, kertantys kitų disciplinų demarkacines linijas, niekaip nesusiliečia su jų darbuose plėtojamais tyrimais ir nepakliūna į mokslinių interesų lauką. Epizodiškas ir vos girdimas savosios pozicijos viešas išlemenimas stato tylos sieną, intelektualinį potencialą vis labiau užrakina į savotiškas vienuolyno celes.

Šiuo atveju man darosi aišku, kad baimė lanko kiekvieną iš mūsų. Ji be perstojo kužda į ausį, glosto plaukus ir vilioja nesipriešinti. Baimė nesislepia. Ji aiškiai deklaruoja, kad jai pačiai net nesvarbūs visų mūsų profesiniai orientyrai, kurių taip dažnai laikomės įsikibę ir stabdome savo minties laisvę.

Kaip galima nugalėti baimę? Aš vis tik manau, kad mums visiems būtų labai naudinga, jei akademinio pasaulio žmonės pasidalintų pakankamai objektyviomis tikrovės analizės įžvalgomis. Tikėtina, kad viešieji medijų kanalai gerokai apsivalytų nuo tiesmuko įtikinėjimo praktikų, kurių metu silpnas protas labai greitai kapituliuoja.

Aš nevaikštau su automatu mūšio lauke, fiziškai neužuodžiu gendančio kūno dvoko, žingsniuodamas neužkliūnu už nutrauktos ir kelyje besimėtančios kažkieno kūno galūnės, tačiau mano analizės objektas yra informacinis – komunikacinis – estetinis medijų laukas.

Bet vyksta ne ką mažesni ir ne mažiau pražūtingi susirėmimai. Žodis ir kalba mus gali vesti prie tokių įvykių, pasekmių ir kovos rezultatų, apie kuriuos vargu ar iš karto galime pagalvoti. Tad daug skaitykime ir dar daugiau laiko skirkime analizei!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.