Nepale lietuvaitė tokio išbandymo manė nepakelsianti – jau pirmą dieną svarstė apie pabėgimą

Apie asmenybę ir vidinį norą tyrinėti, keltis tikslus

 Nepalas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Nepalas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
 Nepalas.
Daugiau nuotraukų (25)

Rūta Rudokaitė

Nov 7, 2022, 10:21 PM, atnaujinta Nov 9, 2022, 9:31 PM

Nuo vaikystės mėgau keliauti, nesvarbu, ar tai būdavo užsienis, ar važiavimas pas tėvų draugus į svečius.

Baigusi mokyklą išgirdau apie galimybė studijuoti Australijoje. Studijavau Lietuvoje (metus Portugalijoje), keliavau po pasaulį, bet Australijos taip ir nepasiekiau.

Supratusi, kad savęs be kelionių neįsivaizduoju, ieškojau profesijos, kuri leistų man tai daryti. Todėl pabaigiau skaitmeninės rinkodaros (angl. Digital Marketing) magistrą Anglijoje. Tuo metu man atrodė, kad skaitmeninis marketingas – tai būdas dirbi iš bet kur ir, kad tam yra reikalingas diplomas.

Po mokslų baigimo, būdama 24 metų, grįžau į Lietuvą, įsidarbinau skaitmeninės rinkodaros agentūroje.

Derinau samdomą darbą ir keliavimą, draugai juokavo, kad stebint mano socialinius tinklus neatrodo, jog aš dirbu. Bet aš dirbau daug, vienu metu net 1.25 etato, bei „freelancinau“. Dažnai keliaudavau per valstybines šventes prisidėjusi vieną kitą atostogų dieną. Dėl to prieš koronavirusą man pavykdavo keliauti praktiškai kiekvieną mėnesį.

Kai būdama 24 metų aplankiau 25-tą šalį (Kiniją) ir 25-ojo gimtadienio proga gavau nutrinamą žemėlapį, pradėjau skaičiuoti, kiek dar liko neaplankytų šalių.

Tais metais (kai buvau 25) į savo penkmečio planus/tikslus įsirašiau ir tokį: išvažiuot ilgesniam laikui pakeliauti po Aziją, Australiją.

Nepatogių klausimų kėlimasis ir atsakymų paieškos

Aš ne visada žinojau, ko noriu ir kokia linkme judu. Kai vaikystėje manęs klausdavo, kuo aš noriu būti užaugusi, juokais sakydavau – Prezidentė, bet iš tiesų pirmą kartą rimtai sau tokį klausimą uždaviau tik būdama 15 metų. Tais metais, kai mokykloje renkiesi, kokias pamokas mokysiesi toliau ir kokiu lygiu.

Galiu pasakyti, kad tuomet buvau šokiruota, atrodo, buvau tam nepasiruošus. „Iš kur aš galiu žinoti, kuo aš noriu būti, jei iki tol mokiausi tiesiog daryti tai, ką reikia?“

Pažinti save ir sąžiningai atsakyti į tokius klausimus, ko gi aš iš tikrųjų noriu, yra nelengva, nes mes nedrįstame panorėti ar patikėti tuo, kas mūsų protui dabar atrodo neįmanoma – paprasčiausiai dėl to, nes mes to dar neturime.

Kai pradėjau užduoti klausimus, pamažu ateidavo ir atsakymai. Kai nežinojau, ko noriu, bandžiau viską, tam, kad bent jau suprasčiau, ko aš nenoriu ir kas man nepatinka.

Pamažu pradėjo aiškėti, ko aš noriu, bet aš nežinojau, kaip tą gauti. Todėl pradėjau rašytis norus į sąsiuvinį (mokyklos laikais), paskui daryti nuotaikų lentas (moodboard – angl.) ir jas kabinti ant sienų (studijų laikais), kol galiausiai mano visi tikslai ir norai „nugulė“ „excelio sheet’uose“. :)

Taigi, grįžtant prie mano kelionės, apie ją nekaltai pagalvojau būdama 25 metų. Kaip visada tą svajonę užsirašiau ir būdama 28 metų, sausio mėnesį iškeliavau.

Kas mane pastūmėjo išvykti į Rytus ilgesniam laikui?

Koronaviruso metu, kai kur kas apmažėjo išorinių dirgiklių, aš dar labiau panirau į save. Iš tiesų, man labai patiko tie metai, nes supratau, kad dalį dalykų aš darydavau iš FOMO (Fear of missing out, – angl.) – baimės praleisti.

Ramiai leisdavau laiką namuose, dirbau iš namų, sportuodavau, praktikavau jogą, leisdavau laiką gamtoje, medituodavau, gamindavau. Man tai buvo tobulas laikas geriau pažinti save. Vis aiškiau ir aiškiau supratau, kas man svarbu.

Pandemijos metu pirmą kartą išgyvenau vieno artimo žmogaus netektį, po pusės metų kito. Tai atvėrė dar krūvą klausimų ir suvokimų, apie kuriuos iki tol net nebuvau pagalvojus. Po kurio laiko dingo mano katinas ir dar po kelių dienų sužinojau, kad jį pervažiavo.

Taip pat pradėjau matyti skirtumą tarp to, kas man svarbu ir to, kas dabar yra. Mokiausi būti kantri, daryti tai, ką reikia ir tikėti, kad po truputį kažkas pasikeis. Bet, kad ir kiek dėjau pastangų, jaučiau, kaip viduje „dalykai“ keičiasi, o išorėje ne.

Tada pradėjau suprasti, kad aš nebesu sąžininga pati su savimi. Aš matau, kad reikia pokyčių, bet vis dar darau tą patį, nes bijau prarasti tai, ką dabar turiu.

Didelių pokyčių baimė ir kelionė per Lietuvą

Vis dar bijodama prarasti, nusprendžiau tiesiog mėnesiui išeiti atostogų. Tuo metu išsikėliau du klausimus, nebandžiau jų atsakinėti logiškai. Tiesiog užsirašiau klausimus ir išėjau pėsčiomis per Lietuvą.

Praėjau Lietuvą nuo Šiaurės iki Pietų per 17 dienų Camino Lituano keliu.

Ir, atrodo, per kelis mėnesius po to atsakymai į mano iškeltus klausimus patys „materializavosi“. Neturėdama, ką prarasti, sausio mėnesį išvažiavau į išsvajotą kelionę.

Pasiruošimas 3–9 mėnesių kelionei po Aziją

Manau, kelionei ruošiausi jau nuo to laiko, kai 25 metų išsikėliau tokį tikslą. Bet mano planas buvo tik toks: rašiausi šalis, kurias norėčiau aplankyti, ką ten norėčiau nuveikti, kiek finansų tam gali reikėti.

Detalaus plano neturėjau. Bet realus ruošimasis prasidėjo gruodžio mėnesį, o sausį aš jau išskridau. T.y. tada susidėliojau paskutinius taškus ant „i“ ir nusipirkau „one way ticket“ į Nepalą.

Iš tiesų, labai planuoti kažko į priekį ir negalėjau, nes buvo dar labai neaiški situacija su Covid-19, t.y. daugiau nei puse šalių, kurias norėjau aplankyti, buvo uždarytos arba reikalavimai buvo tokie, kad tiesiog neapsimokėjo ten skristi (pavyzdžiui, buvo reikalingas dviejų savaičių karantinavimasis viešbučiuose).

Todėl nusprendžiau nieko neplanuoti, pradėti savo kelionę į 100 proc., susikoncentravimą į save ir paskui skristi ten, kur norisi ir kur, aišku, galima :)

Buvo baisu, bet taip pat jaučiau, kad tai turiu padaryti DABAR.

Papasakojau savo kelioms artimoms draugėms, ką sugalvojau ir tarsi pajuokaudama paklausiau, ar norėtų prisijungti.

Mano pasiūlymas buvo toks įdomesnis: „Ar norėtum varyti 10 dienų į tylos ir meditacijos stovyklą Nepale? Ir paskui gal kažkur pakeliauti?“

Kamilė sutiko, Augustės meditacija nesužavėjo, bet pasakė, kad ji prilėks vėliau, kai mes pamedituosim ir žinosim savo tolimesnius planus (Kamilė ir Augustė yra mano draugės iš didžiosios D, kurios man taip pat yra įkvėpimas ir pavyzdys ne tik asmeniniame, bet ir karjeros gyvenime).

Taigi, buvau pasiryžus keliauti, kad ir viena. Nors tokia idėja labai gąsdino, bet buvau pasiryžus ir solo kelionei. Tačiau, kaip laikas parodė, kai darai tai, kas patinka, visada atsiranda bendraminčių ir bendrakeleivių, taigi keliauti vienai niekad ir neteko.

Vizos gavimas į Nepalą (pirmąją aplankytą šalį)

Taip pat prieš išskrendant ganėtinai stipriai mane palietė ir susitikimas su Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos garbės konsulu – Dariumi Montvila, kurio šiuo metu jau nebėra tarp gyvųjų...

Kadangi nusprendžiau vizą gauti Vilniuje, o ne atvykimo metu Kathmandu, susitikau su konsulu atvykdama pas jį į svečius. Prieš atvykstant su juo susirašinėjome laiškais, o kai suderinome atvykimo laiką, gavau tokį laišką: „Prašau, nenustebkite – dėl ligos praradau gebėjimą kalbėti balsu ir valdyti rankas ir kojas, tad esu neįgaliojo vežimėlyje. Mano žmona Rasa padės įklijuoti vizas ir sutvarkyti formalumus.“

Atvykusi tikrai nustebau. Ir ne dėl to, kad išvydau žmogų neįgaliojo vežimėlyje, bet dėl to, kad Darius, neištaręs nė žodžio, man patapo pavyzdys ir įkvėpimas. Žmogus, negalėdamas kalbėti ir mimikuoti, šypsojosi akimis.

Ant sienų puikavosi begalė diplomų ir pasiekimų, nuotraukos iš užkoptų viršūnių. Stebėjau žmogų, kuris būdamas pilnai paralyžiuotas ir negalintis kalbėti, puikiai komunikuoja akių pagalba rašant kompiuteryje. Tuo metu supratau, kad mano viduje išgyvenama per anksti atėjusi vidurio amžiaus krizė yra niekis. Ir iš tiesų, kiek daug stiprybės slypi žmoguje ir kaip žmogus gali prisitaikyti ne tik gyventi, bet ir kokybiškai dirbti net ir po tokių stiprių gyvenimo sukrėtimų.

 Kelionės pradžia – Nepalas – tylos stovykla

Nepalas buvo pirmoji šioje kelionėje aplankyta šalis. Tuo metu tai buvo 36 aplankyta šalis, kuri stipriai pakeitė mano matymą – tai, kaip aš matau išorinį pasaulį. Ir viskas iš tiesų buvo ne apie tai, ką pamačiau, patyriau būdama ten (išorėje), viskas apie tai, ką patyriau atsisukus 100 proc. į save pačią (į savo vidų).

Kathmandu jaučiausi kaip skruzdėlyne. Daug žmonių, triukšmo, realaus gyvenimo. Gatvėje gali pamatyti žmogų, besivalantį dantis, ar kavinėje prie kito staliuko stovintį žmogų, kapojantį mėsą. Daug sugriautų po žemės drebėjimų pastatų, kuriuos žmonės atstatinėja vėl ir vėl. Ir kuo tai skiriasi nuo skruzdėlyno?

Maistas aštrus ir kietas. Valgėme ten, kur valgo vietiniai. Degė ne tik burna, raudonavo žandai ir pylė prakaitas, bet ir skaudėjo žandikaulį nuo kramtymo.

Pirmą kartą savo akimis pamačiau deginamus šiandien mirusius žmones Pashupatinath krematoriume. Tačiau čia neišvysi nė vieno verkiančio žmogaus, vietiniai žmonės tiki, kad jų mylimi, artimi žmonės reinkarnuosis. Prie laužų leidžiama stovėti tik vyrams. Prieš deginimą mirusįjį apiplauna Bagmati upėje, kur vėliau ir išpilami jo pelenai.

Žodžiais sunku nusakyti tą jausmą matant tokius vaizdus savo akimis. Bet, jei trumpai, tai atveria kur kas kitokią perspektyvą galvojant apie savo pačios gyvenimą čia, žemėje. Vienoje upės pusėje atsisveikinama su mirusiaisiais, o kitoje žmonės ateina prašyti naujos gyvybės.

Vis tik ir čia ne viskas taip šventa, toje vietoje, kur deginami žmonės, renkasi ir daug oranžine spalva apsirengusių šventuolių. Einant pro juos, jie pasikvietė atsisėsti, uždėjo man raudoną tašką ant kaktos ir pradėjo kažką kalbėti.

Aš, aišku, nieko nesupratau, ką jie buria. Draugė mane nufotografavo. Paskui ir pati prie jų prisėdo, išeinant jie mums parodo, kad reikia sumokėti pinigų už nuotrauką. Mes jiems davėm 20 dolerių, nes gidas sakė, kad tiek duoti yra „normalu“.

Tačiau jie labai įsižeidė ir pradėjo garsiai burbėti ir moti rankomis į mus nueinančias. Kaip vėliau supratome, jie norėjo gauti po 20 dolerių iš kiekvienos.

Prieš išvykstant į Tylos stovyklą, dar nuvykome pasitikti saulės kalnuose ir aplankyti vietinių gyventojų. Bevaikštant po vietinius kaimelius pamatai ir supranti, kokiame burbule mes gyvename Lietuvoje ir Europoje. Gerąja to žodžio prasme.

Mes vos su kuprinėmis kilom į kalną, o vietinės moterys čia kasdien neša milžiniškus maišus ant kupros, kiekvieną dieną prirenka 3-jų tipų gerybes kalnuose ir neša jas į namus:

1) šakas, kad galėtų užkurti laužą ir šeimynai paruošti šiltą maistą

2) rudus lapus kompostui

3) žalius lapus gyvuliam pašarui.

Kai kalbėjome su vietiniu apie mokslus ir edukaciją Nepalę, jis mus patikino, kad Nepalas atsilieka nuo Europos švietimu per dvi kartas. T.y. dažnu atveju kalbant su lietuviu išgirsi, kaip jo seneliai atvažiavo į Kauną ar Vilnių mokytis. Pas juos šis judėjimas vyksta dabar. Dabartiniai vaikai važiuoja į didmiesčius siekti išsilavinimo, o jo tėvai baigė tik kelias klases, seneliai net nėjo į mokyklą.

10 dienų tyloje medituojant

Po kelių dienų, praleistų Kathmandu ir jo apylinkėse, išvykome į Vipassana meditaciją, dėl ko čia realiai ir atskridome.

Tiems, kas nežino, kas yra Vipassana, trumpai papasakosiu. Tai yra meditacijos forma, kurios metu tu tiesiog stebi savo vidų. Nėra jokių apeigų ar ritualų, tiesiog sėdi tyloje ir stebi tikrovę tokią, kokia ji yra.

Kaip atrodė mūsų dienos Vipassana centre? 10 dienų mes meditavome po 10,5 val. per dieną. Keldavomės 4 ryto, su varpo skambesiu. Pirmą dieną pergyvenau, kaip gi aš atsikelsiu be žadintuvo, o kas bus, jeigu neišgirsiu to varpo, ar mane kas ateis ir pažadins?

Tuo metu, kai mes leidžiame laiką stovykloje, paliekame visus elektroninius prietaisus saugyklose, taip pat negalime skaityti ar rašyti. Tikslas yra 100 proc. būti su savimi ir nebandyti su mintimis pabėgti kažkur.

Diena atrodė taip: keliamės, medituojame, pavalgome pusryčius, medituojame, pavalgome pietus, medituojame, išgeriame arbatos ir suvalgome vaisių, ir vėl medituojame. Vakare vyksta apžvalga, t.y. Goenka (Vipasanos meditacijos mokytojas) pristato, ką paprastai studentai išgyvena po pirmos, antros ir t.t. dienos tyloje, kokios reakcijos vyksta smegenyse ir kūne, bei pristato, kas laukia mūsų sekančią dieną, į ką reikėtų fokusuotis ir kokia laukia praktika. Po apžvalgos dar kartelį medituojame ir tuomet einame miegoti 9:30 vakare.

Visas tas 10 dienų mes praleidome tyloje, jie tai vadina „noble silence“.

Technikos, pati dienos rutina ir vidiniai patyrimai gali išgąsdinti arba sukelti tam tikrus įsivaizdavimus, kaip turėtų būti arba neturėtų. Todėl nenorėčiau detaliai apibūdinti kiekvienos savo dienos ten ir patirtų išgyvenimų, vien dėl to, nes pačios vipassanos esmė yra priimti viską kaip yra ir neturėti kažkokių lūkesčių.

Aš pati vykau į šią stovyklą apie ją praktiškai nieko nežinant. Tuo metu man atrodė, kad sunkiausias dalykas bus tiesiog nekalbėti, bet aš klydau :) Todėl jei skaitytojai norėtų tai išbandyti patys savo kailiu, aš tiesiog neišsiplėsiu labai apie savo patyrimus, o padrąsinsiu tiesiog išbandyti tai savu kailiu (Vipassana vyksta visame pasaulyje, nebūtina skristi taip toli, kiek žinau, tylos stovyklos vyksta ir Lietuvoje).

Vidiniai išgyvenimai tylos stovykloje

Kai mes kažką mokomės, dažnai dairomės į aplinkinius, norim sužinoti, kaip jiems sekasi, ką jie išgyvena. O šios stovyklos esmė ir yra visą laiką su niekuo nesišnekėti ir žiūrėti tik į save. Kai mes pradedame dalintis savo patyrimais, atsiranda mintys galvoje: „O kodėl man taip nėra?“, „Kaip padaryti, kad taip būtų?“.

Visa šios praktikos esmė ir yra „priimti taip, kaip yra“, angliškai jie sako „see the things as they are, not as you want them to be.“

Pasakysiu tik tiek, kai atvažiuoji į vipassana stovyklą, turi prisižadėti, kad iš ten neišeisi 10 dienų, bet žmonės sako, kad antra ir penkta diena yra sunkiausios ir žmonės nori pabėgti. Aš jau pirmą dieną galvojau: „Ką tu čia darai, Rūta? Gal geriau eik į kalnus pasivaikščiot?“. Rimtai svarsčiau, kad noriu pabėgti. Taip pat buvo ir ketvirtą dieną. Norėjau tiesiog pabėgti. Jaučiau, jog vienu metu kovoju per daug vidinių kovų.

Vis tik nepabėgau, išbuvau visą laiką. Tiek laiko būnant su savimi visiškoje tyloje pradedi labiau suprasti, kaip veikia tavo mintys, kaip jos susijusios su tavo fizine ir emocine savijauta.

Supranti, kad kūne – taip pat kaip ir gamtoje – viskas nuolat keičiasi. Išmoksti priimti taip, kaip yra dabar. Išmoksti daugiau laiko praleisti čia ir dabar, kai mintimis nuklysti į praeitį ar ateitį išmoksti greičiau grįžti į esamą momentą.

Iš tiesų manau, kad tai yra tobula praktika tiems, kuriems yra sunku susikaupti darbe, susikoncentruoti. Po vipassanos sprikto greitumu galėjau nukreipti dėmesį ten, kur panorėjau.

Ir iš tiesų, kaip minėjau prieš tai, nors labiausiai pergyvenau dėl to, kad negalėsiu kalbėti 10 dienų, tai buvo pati lengviausia šios stovyklos dalis.

Šios 10 dienų buvo ne tik be kalbėjimo ir su visiškai kita dienos rutina, bet ir be mėsos, be kavos, be alkoholio, be jokių technologijų, taigi grįžti į realybę buvo, lengvai tariant, šioks toks šokas.

Trumpa kelionė po sostinę Kathmandu ir jos apylinkes

Tie, kas buvę Kathmandu, supras apie ką aš kalbu. Atvykti į šį miestą tiesiai iš Europos jau yra nelengvas šokas. O dar po iš visiškos ramybės ir gamtos oazės tai buvo visiškas laviravimas tarp dviejų kraštutinumų.

Bet adaptacija buvo ganėtinai greita. Jau po 2 dienų su Kamile toliau tyrinėjome šalį. Tuo metu juokavome, kad pakankinome galvas 10 dienų, dabar pakankinsime kojas.

Išvykome iš Kathmandu miesto į gamtą, kalnus. Ir nieko nelaukdamos nusprendėme pratęsti savo kelionę Šri Lankoje, kurioje susitikome su kita drauge Auguste.

Bevaikščiodamos po kalnus sužinojome dar nemažai įdomių faktų apie patį Nepalą. Pavyzdžiui, kad Nepale taip vadinama „arranged marriage“ (suplanuota santuoka – angl.) vis dar yra įprastas reiškinys.

Taip pat nepaliečiai valgo tik vyriškos lyties „vištieną“, „avieną“, kadangi moterys skirtos reprodukcijai. Labai daug bulių galima pamatyti ne tik Nepale miškuose, kalnuose, bet ir pačiame mieste.

Kadangi bulius išlaikyti sunku, o nepaliečiai nevalgo jautienos, jie tiesiog gyvena laisvėje, o kartais ta laisvė atrodo ganėtinai siaubinga, matant tokio dydžio gyvūnus, bandančius prasimaitinti Kathmandu gatvėse ieškant maisto tarp šiukšlių.

Daugiau apie mano keliones instagrame: @rutos.life ir tiktok paskyroje: @rutos.life

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.