Ir, štai, paaiškėjo, kad ji laukėsi. Priėmiau ją į savo šeimą. Nupirkom su tėvais jai butą, kadangi buvo iš periferijos.
Sutvarkėm visus teisinius dalykus, davėm vaikui pavardę , aišku, jai išsiskyrus su vyru. Rūpinausi, kaip sese, o ir vaikutis buvo aprūpintas ir be galo mylimas.
Taip nepastebimai prabėgo 20 metų. Per tą laiko nutiko visko. Išliko daug gražių akimirkų, bet viską aptemdė tai, kad kai susilaukiau savo vaiko, ji visiškai atšalo.
Prasidėjo spaudimas užrašyti butą jos vardu. Kartais net neatsakydavo į skambučius. Bet mano noras turėti didelę šeimą buvo begalinis, toliau rodžiau iniciatyvą bendravau.
Mano didžiam nusivylimui, tas bendravimas vieną dieną apskritai dingo. Štai, jau metus nebeturiu jokių žinių.
Neaplankyta likau ligoninėse, nepasveikinta su jubiliejumi. Beliko tenkintis keliais oficialiais sūnėno skambučiais.
Deja, kartais nutinka ir taip. Nežinau, kas čia kaltas, ar mano patiklumas, o gal geru žmogumi būti tiesiog visiškai neverta?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
