Tikriausiai nekeista, kad pasirinkau tuo metu ypač populiarią emigrantų kryptį – Londoną. Išvykus gyventi į užsienį, mokslų nemečiau, grįždavau į egzaminus ir įgijau automechaniko ir apskaitininko specialybes.
Londone mano kelias nebuvo lengvas. Pirmasis mano darbas buvo naktinis – viešbutyje blizgindavau marmurą. Atlyginimu patenkintas nebuvau, bet žinojau, kad tai tik pradžia ir aukštumų iš karto niekas nepasiekė.
Viešbutyje dirbau apie pusę metų, išsekau, pavargau ir nusprendžiau ieškoti kito, vien laiko atžvilgiu patrauklesnio darbo. Per tą pusmetį susipažinau su keletu statybų srityje dirbančių Lietuvių, kurių ir paprašiau pagalbos.
Gavęs statybininko kortelę pradėjau dirbti pagalbiniu darbuotoju statybose. Šis darbas fiziškai buvo dar sunkesnis, tačiau laiko atžvilgiu daug patrauklesnis. Mane tenkino vien tai, kad galėjau, kaip ir visi normalūs žmonės, dieną dirbti, o naktį miegoti.
Laikui bėgant susipažinau su vis daugiau lietuvių, kurie išmokė mane dirbti gipso kartono montuotoju. Šis darbas taip pat nebuvo lengvas, tačiau viską atpirko už atliktą darbą gaunamas atlyginimas.
Būtent tuomet pagerėjo mano, kaip asmens, savijauta. Dirbau sunkiai, bet galėjau sau daug ką leisti. Kaip mėgsta sakyti jauni žmonės, gyvenau ir mėgavausi gyvenimu, na, suprantat, ką turiu omenyje – draugai, vakarėliai).
Pamažu Londonas man tapo savas, tačiau visada viduje žinojau tai, kad ateis diena, kai grįšiu į gimtąjį kraštą. Londone praleidau apie 10 savo gyvenimo metų, per kuriuos sugebėjau ne tik dirbti, bet ir įgijau gipso kartono montuotojo specialybę ir šis diplomas man pasitarnavo steigiant įmonę Lietuvoje.
Londoną nusprendžiau palikti prasidėjus COVID-19 bangai, kuomet sulaukiau viršininko skambučio su perspėjimu, kad visi darbai yra stabdomi, o kada vėl galėsime dirbti – visiškai neaišku. Tuo metu jau buvo prasidėjęs karantinas ir žmones iš užsienio skraidino tik specialiaisiais skrydžiais. Būtent tokiu skrydžiu grįžau ir aš. Grįžus į Lietuvą, dvi savaites praleidau karantine, per kurias susidėliojau visas mintis, ko noriu iš gyvenimo, ir nuo ko pradėsiu savo kelią Lietuvoje.
Po saviizoliacijos leidau sau keletą savaičių pailsėti ir apsigyvenau pas močiutę kaime, Alytaus rajone, kadangi pats esu kilęs iš Alytaus. Atostogaudamas pamačiau internete skelbimą, jog Vilniuje ieškomi gipso kartono montuotojai. Paskambinau nurodytu numeriu ir pasikalbėjus gavau atsakymą, kad pirmadienį galiu pradėti darbą.
Per porą dienų susiradau būstą Vilniuje ir pirmadienį jau keliavau į naują darbą Lietuvoje. Buvo vasara, artėjo Joninės ir su draugais nusprendėme nuvykti į Palangą jų atšvęsti. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas mano gyvenime, nes būtent šios išvykos metu Palangos kavinėje sutikau savo dabartinę žmoną.
Neslėpsiu, teko pasistengti, kol patraukiau jos dėmesį, bet ko tik nepadarysi dėl moters, kuriai pajaučiau jausmus iš pačio pirmo žvilgsnio. Viskas klostėsi taip tobulai, kad po poros mėnesių ji iš Raseinių atsikraustė pas mane į Vilnių.
Neilgai trukus supratau tai, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti kažkam, noriu dirbti sau, todėl kartu su tuo metu dar savo mergina, pradėjome domėtis valstybės teikiamomis paramomis naujo verslo pradžiai.
Ir – bingo, radome informaciją, kad už kelių mėnesių bus teikiamos paraiškos savarankiško užimtumo subsidijai gauti. Supratome, kad tai puiki galimybė mums pradėti savo verslą. Kokį verslą pradėsime, dvejonių nekilo. Abu žinojome, kad tai bus vidaus apdailos darbų įmonė.
Truputį gąsdino tai, kad liko vos pora mėnesių ir pradėjome svarstyti, ar suspėsime. Neslėpsiu, buvo minčių samdyti žmogų, kuris rengia tokius projektus, tačiau mes abu esame užsispyrę ir nusprendėme, kad jokios pagalbos mums nereikia, viską padarysime patys.
Šis projektas kainavo daug pastangų, prie jo dirbome ir dienomis, ir naktimis, norėjome viską padaryti tobulai. Šiam projektui neužteko vien noro ar gebėjimo dirbti, reikėjo turėti atitinkamą specialybę, rekomendacijas iš buvusių darbdavių, todėl teko kreiptis į Londone buvusius mano vadovus ir prašyti rekomendacijų.
Buvo akimirkų, kada jėgos apleisdavo, tačiau mano mergina vis mane skatino nepasiduoti. Šiai dienai esu labai jai dėkingas, nes be jos greičiausiai būčiau nuleidęs rankas. Po ilgų ir bemiegių naktų pateikus projektą, gavome atsakymą, kad jis priimtas ir mums bus suteikiama subsidija. Nemoku apsakyti, kokios emocijos mus užvaldė, kai suvokėme, kad tai bus mūsų abiejų naujo kelio pradžia.
Pradžia nebuvo itin lengva, nes reikėjo susirasti ir objektų, ir profesionaliai dirbančių žmonių, užsirekomenduoti savo įmonę. Vos įsteigus įmonę dirbau pats, o grįžęs po darbo tvarkydavau ir įmonės dokumentaciją.
Nuovargis būdavo siaubingas, neturėjau laiko poilsiui, todėl nusprendžiau pats fiziškai nebedirbti, o tik tvarkyti įmonės dokumentus. Kuriant komandą pasitaikydavo ir tokių situacijų, kada surasti nauji darbuotojai neatvykdavo į darbą be jokio perspėjimo, o kadangi kiekvienam objektui yra duotas darbų terminas, norėdamas išvengti baudos už vėlavimą, ėjau dirbti ir pats, nors buvau sau pasakęs, kad dirbsiu vien su dokumentais, kurių yra daugybė.
Darbą pradėdavau nuo 7 ryto ir dirbdavau iki vidurnakčio. Mano mergina po savo darbo iškart atvykdavo pas mane į objektą, atveždavo maisto ir kartu su manimi būdavo iki tol, kol abu važiuodavome namo. Ir tokia situacija buvo pasitaikiusi ne vieną kartą.
Pamažu išmokau atpažinti darbuotojus, supratau, kuriais galima pasitikėti, o su kuriais geriau neturėti jokių reikalų. Mokydamasis iš savo klaidų ir tobulėdamas, po truputį sukūriau komandą, ji nebuvo didelė, tačiau pradžiai to užteko.
Užsirekomendavus įmonę, pradėjome sulaukti pasiūlymų iš stambesnių Lietuvos įmonių, o tai reiškia, kad ir objektai buvo ženkliai didesni. Sėdėjome ir svarstėme, ar pajėgsime, bet vienas kitam pasakėme, kad bandykime, mums pavyks. Pradėjus darbus su didesnėmis įmonėmis, ženkliai padaugėjo dokumentacijos, todėl atėjo ta diena, kai vienas nieko nebesuspėjau.
Vis didindamas savo darbuotojų komandą, susiradau ir darbų vadovą, kuris ženkliai palengvino mano dienos darbus. Nenorėjau stipriai išlaidauti, todėl įsirengiau ofisėlį namuose. Pats dirbau su dokumentais, darbų vadovas prižiūrėjo tvarką objekte, o ko nesuspėdavau per dieną vienas, viską pabaigdavome vakare kartu su drauge jai grįžus iš darbo.
Vieną dieną vienas dirbdamas namuose pagalvojau, kad labai norėčiau, jog ir mano mergina, su kuria kartu sukūrėme verslą, dirbtų mūsų įmonėje, todėl pasiūliau jai lankyti finansininkės kursus.
Iš pradžių ši mintis ją labai gąsdino, tačiau po truputį įkalbėjau. 2022 m pavasarį ji pabaigė kursus, išėjo iš savo buvusio darbo ir tų pačių metų vasarą įvyko mūsų vestuvės. Tai buvo pati gražiausia diena mūsų gyvenime, o vestuvių norėjome neįprastų, todėl ceremonija su šeimos nariais ir artimiausiais draugais vyko Ispanijoje. Šiai dienai ji yra ne tik mano žmona, bet ir mūsų pačių įmonės finansininkė.
Laikui bėgant rekomendacijos ėjo iš lūpų į lūpas, patys taip pat siuntėme pasiūlymus bendradarbiauti visoms žinomoms Lietuvos įmonėms. Mūsų pastangos nenuėjo veltui, pradėjome dirbti su didžiausiomis ir žinomiausiomis Lietuvos statybų įmonėmis.
Šiai dienai mūsų įmonė gyvuoja trečius metus, esame atsidarę ofisą, įmonėje dirba du darbų vadovai ir trisdešimt vidaus apdailos specialistų. Per antrus įmonės gyvavimo metus daugiau nei padvigubinome pirmųjų įmonės metų apyvartą, kuri šiuo metu siekia beveik milijoną. Šiandien man yra 31 metai ir nebuvo nei sekundės, kad gailėčiausi, jog grįžau gyventi į Lietuvą, nes būtent grįžęs sutikau ir sukūriau tai, ko man visą gyvenimą trūko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
