Štai kaip nusiritau iki tokio lygio. Seniau gyvenome su vyru dviejų kambarių bute, pirktame su paskola, paimta jo vardu – pati taip norėjau, nes kai buvau jauna ir naivi, man paskola atrodė dar baisiau už nuomą. Gyvenome kartu nesusituokę, susilaukėm dviejų vaikų.
Šį pavasarį po keliolikos metų išsiskyrėme. Tiksliau, skirtis nereikėjo, nes nebuvome susituokę, bet aš išsikrausčiau, nes man su vyru, turinčiu rimtų problemų su alkoholiu, gyventi tapo nebeįmanoma.
Taigi išėjo taip, kad aš su dviem vaikais likau prie suskilusios geldos. Tai yra, išsinuomojome kuklų dviejų pereinamų kambarių butą už 400 Eur / mėn. – čia dar per pažįstamus, dar pasisekė, skelbimuose, mačiau, ir už tokius butus Vilniuje prašo 500 Eur.
Dabar mes už nuomą su komunaliniais mokesčiais mokame apie 500 Eur, prasidėjus šildymui išeis bent 600 Eur. Mano alga yra 1100 Eur, dar yra vaiko pinigai, kuriuos visi tėvai gauna – 171,5 Eur už du vaikus. Išeina, kad susimokėjus už nuomą bei komunalines paslaugas žiemą mums pragyvenimui liks kokie 650 Eur.
Maistui mums mėnesiui reikia kokių 400 Eur, vadinasi, viskam kitkam liks 250 Eur – čia ir mokesčiui už telefonus bei transporto bilietus, ir šampūnams bei indų plovikliams, ir žieminiams batams, nes senieji vaikams turbūt spaus, ir viskam kitkam. Pramogų ir vizitų pas odontologus tai jau tikrai niekaip negalės būti. Kalėdų turbūt irgi ne.
Bandau sau sakyti, kad būna ir blogiau (Ukrainoj arba Afrikoj tai tikrai), o mes išgyvensim, bet baisu labai. Pastaruosius kelis mėnesius gyvenom kukliai, bet pakenčiamai, bet dar turėjau santaupų, kurios tuoj baigsis.
Sakysit, pati kalta – aišku, kad taip. Na, bet jeigu jau V.Siegel, galinti nuomotis kotedžą už 1600 Eur, nesugebėjo tinkamo vyro pasirinkt, tai kur jau ten man, uždirbančiai 1100 Eur per mėnesį, galėjo pasisekt...
Sakysit, kad priklauso vyro mokami pinigai vaikų išlaikymui, bent 450 Eur per mėnesį – aišku, kad taip. Bet buvęs vyras darbo dabar neturi, nes buvo išmestas už girtavimą, ir vaikams mokėt nieko negali. Kiek aiškinaus, teismas iš jo pinigų vis tiek priteistų, o jei vyras jų nemokėtų, areštuotų jo turtą (t.y., butą), o vaikai tada gautų bent jau iš Vaikų išlaikymo fondo po 88,2 Eur kiekvienas. Tų pinigų, aišku, aš labai norėčiau, bet dabar mane guodžia nors mintis, kad gal vaikai tą butą iš tėčio paveldės ir neturės pradėti gyvenimo Vilniuje nuo visiško nulio, kaip aš. O jie buto tikrai nepaveldės, jei jį paims antstoliai.
Sakysit, man reiktų susirast geriau apmokamą darbą – aišku, reiktų, bet aš tokių galimybių nematau, nes jaunystėj, be kitų padarytų klaidų, dar ir humanitarinę sprecialybę pasirinkau.
Sakysit, kad man reikėjo tvarkingai susituokt ir problemų nebūtų – čia jau sunkiai susigaudau, kaip ten būtų, bet kažin, ar labai džiūgaučiau ir tuo atveju, jei man dabar priklausytų pusė to buto, kuriame gyvena alkoholikas ir niekur kraustytis nesiruošia. Teisininkas aiškino, kad ir dabar išsikovočiau dalį to buto, bet irgi nežinau, ką aš tuo laimėčiau, sumokėjus kelis tūkstančius eurų (kurių, aišku, neturiu) už teisininko paslaugas. Be to, teisiškai tame bute galiu gyventi ir dabar, kol yra nepilnamečių vaikų, bet tai pernelyg sunku, kai vyras išgeria po 1–2 butelius degtinės per dieną.
Viena kolegė minėjo, kad gal kuo padėtų Vaikų teisės, bet ir tos, kiek žinau, alkoholikų neišgydo, jeigu tie nenori gydytis, ir net negali išmest jų iš jiems priklausančių butų.
Bent jau dabar, kol neprasidėjo šildymo sezonas, man atrodo, kad atskirai gyventi man daug geriau nei ten.
Viena draugė man nedrąsiai patarė, kad, jeigu viskas taip sudėtinga, galima būtų kreiptis dėl kokios nors socialinės pašalpos ar socialinio būsto. Aš jai galėjau oriai atsakyti, kad ne, nes tam mano pajamos per didelės.
Tai ir užbaigsiu šį savo pasakojimą oriai – parašysiu, kad čia ne pasiskųst gyvenimu norėjau, o perduoti pozityvią žinią skaitytojams, kuriems gal irgi apmaudu, kad neuždirba kotedžo už 1600 Eur nuomai. Žinokit, jeigu jums dėl to nesmagu, bet jūs turit kur gyventi didesniame mieste, nemokėdami už nuomą, jums labai pasisekė! Labai pasisekė ne tik tuo atveju, jei seneliai butą paliko (žinau tokių atvejų Vilniuje, nors man skamba beveik kaip stebuklas) ar tėvai padėjo butą įsigyti, bet ir tuomet, jei patys sugebėjot nusipirkti butą, tegu ir su didele paskola (ypač žavu, jeigu tą padarėt, dar ir būdami humanitarais).
Įvertinkit tai, ką turit, net jei atrodo, kad turit per mažai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
