Bet tokie pasakymai kur kas daugiau pasako apie tuos, kurie juos sako, o ne apie mane ar mano projektus, nes man sekasi puikiai, o mano projektai sėkmingi. Bet šį kartą aš nekalbėsiu apie tai, kaip sukurti sėkmingą verslą ir „laimės rakto“ dar neįteiksiu. Tačiau tikiuosi priversiu susimąstyti, nes būtent mąstymas yra permainų variklis ir viso ko pradžia.
Prieš rugsėjo 1-ają lankiausi kanceliarinių prekių parduotuvėje, kur teko matyti tokį vaizdą. Priešais mane motina su būsimu pirmoku paklusniai pagal sąrašą renkasi reikiamas priemones. Vaikas pamato molbertą ir prašo motinos jį jam nupirkti. Mama atsisako. Vaikas toliau zyzia, mama jam aiškina, kad tokio daikto nėra sąraše, todėl nepirksim.
Tada vaikas meta kozirį ir sako, kad savaitę laiko neims motinos išmaniojo telefono, o tai kaip suprantu, tokio amžiaus vaikui, yra pagrindinė valiuta. Mama jau susinervinusi pareiškia: „Nepirksim mes jokio molberto, nes tavo piešinių jau ir taip pilni namai, dabar yra laikas į mokyklą, o ne piešinius piešti“.
Atrodo, kaip ir nieko blogo, eilinė paprasta gyvenimiška situacija, su kuria susiduria bemaž kiekvienas, kuris turi vaikų. Tačiau būtent taip atrodo pradžia Jūsų nuomonės formavimo už Jus. Ir toliau tai tęsis visur, kur Jūs beeitumėt: mokykla, universitetas, darbas, draugai, artimieji, valdininkai ir t.t. – visi jie žino, kas Jums geriausia. Negana to, gyvename laikais, kai tai, kas Jums geriausia, jau žino ir algoritmai ar dirbtinis intelektas.
Taigi, kaip šitame įtaigios informacijos liūne atrasti tai, kas Jums geriausia, tai ko Jūs iš tiesų nuoširdžiai norite? Visų pirma, reikia išsiaiškinti, kas mus stabdo? Priežastys gali būti bendros, gali būti ir labai individualios.
Taigi, reikia gerai savyje pasiknaisioti ir tai gali užtrukti, bet norint permainų, pirmiausia reikia išsigryninti patiems prieš save, kitaip laukia nesėkmė. Šiek tiek Jums padėsiu pasakydamas, kad pats didžiausias trigeris, kuris mus stabdo nuo progreso, nuo permainų ir nuo svajonių, yra baimė.
Baimė suklysti, baimė prarasti, baimė nuvilti, baimė nusivilti ir t.t. Ir jeigu mus stabdo baimė, tai ir puiku! Nes bijo visi. Daug kas su manimi nesutiktų ir sakytų: „Nestabdo manęs jokios baimės, viskas paprasčiau, aš negaliu daryti to, ko noriu, nes turiu vaikų, paskolų, daugybę darbų ir t.t.“ Bet jeigu viską nurašysite panašiems pasiteisinimams, tai taip ir neatrasite, kokia baimė Jus stabdo. Kitaip tariant, kokia baimė stovi būtent už šių pasiteisinimų, apie kuriuos pirmiausia pagalvojote.
Kaip pavyzdį norėčiau pateikti vieną savo pažįstamą. Jis yra gabus stalius, jo svajonė – įkurti namuose dirbtuvėles ir pragyventi iš skulptūrų ir vienetinių išskirtinių baldų gamybos. Apie tai jis svajoja daugiau kaip pusę savo gyvenimo ir aš esu tikras, kad jam pavyktų. Jo noras tikrai paprastas ir lengvai įgyvendinamas.
Tačiau užuot ėmęs ir tai įgyvendinęs, jis dirba įmonėje, kuri gamina baldus. Gauna gerą pastovią algą. Bet savo darbo jis nekenčia ir, kaip pats sako, nežino, kodėl. Ogi todėl, kad šitas darbas yra pagrindinė kliūtis įgyvendinti svajonę. Ogi todėl, kad kūrybingos sielos asmenybei yra sunku atlikti roboto darbą ir daryti tą patį per tą patį per dienų dienas. Ogi todėl, kad yra didelė baimė, kad nepasiseks, kad apsijuoks, kad praras darbą, ką pagalvos draugai ir artimieji ir t.t. Taigi, atsakymai akivaizdūs, bet jis jų nemato. Ne be reikalo yra sakoma, kad tam, kad matytume tai, kas yra mūsų panosėje, reikia nuolatinių pastangų. Kitaip tariant, reikia nebijoti tiesos, nuolat jos ieškoti ir ją gryninti ir tik tada prasidės permainos.
Beje, mano pažįstamo tėvai yra verslininkai, kurie savo turtus susikrovė sunkiu nuolatiniu darbu. Jie yra užkietėję materialistai, kuriems gerai uždirbti yra svarbiausia. Kiek juos pamenu, visada važinėjo su naujausių modelių automobiliais, bet nepamenu, kad būtų išvykę atostogų, nors seniausiai galėtų išmaišyti pasaulį skersai išilgai.
Na, ir žinoma tokias vertybes jie skiepijo ir savo sūnui, kuris dabar mirtinai bijo siekti savo svajonės ir nuo ryto iki vakaro dirba nemėgstamą darbą dėl pinigų, kurių jam nereikia, nes, skirtingai negu jo tėvai, jis nėra materialistas.
Taigi, prisiminus ankstesnę situaciją su vaiku parduotuvėje, lai jis piešia, net jeigu ir nėra gabus, net jeigu ir taip pilni namai jo piešinių, lai jis piešia, nes tai yra jo kelias, jo klaidos ir jo pasirinkimai. Ir jis pats atras, kas jam geriausia. Yra pasakymas: „Lenk medį, kol jaunas“ na, bet kam jį lankstyti? Ar jums patinka kreivi medžiai? Vėliau paprastai tokie būna tinkami tik malkoms.
Kodėl mes patys, nebūdami iki galo savimi patenkinti, taip norime būti pranašais ir kemšame tą savo religiją visiems aplinkui esantiems? Kodėl esame tokie įsitikinę, jog žinome, kas kitiems geriausia?
Greičiausiai todėl, kad bijome keistis patys ir užuot pasikeitę bandome pakeisti visus aplinkui esančius. Na, ir pažiūrėjus į visa tai iš šalies, ar tai neatrodo siaubingai kvaila? Gyvenimas per trumpas, kad nuolat darytume tai, kas mums nepatinka. O ši didžioji auka taip ir liks neįvertinta. Taigi, būkit drąsūs stoti prieš save patį. Linkiu išsigryninti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
