Tiek gyvenime, tiek biudžete buvo atsivėrusios prarajos, todėl turėjau taupyti, kur tik įmanoma. Anksčiau į Lietuvą išvykti darbdavys neleido, be to, mano piniginei tai būtų buvęs smūgis žemiau juostos.
Pirmasis įperkamas lėktuvo bilietas vedė į Lietuvą būtent iš minėto Anglijos oro uosto antrą Šv. Kalėdų dieną. O gyvenu aš Lidso mieste, nutolusiame nuo Mančesterio panašiai kaip Vilnius nuo Kauno.
Kadangi per šventes transportas beveik nustoja kursuoti, tam, kad nepražiopsočiau skrydžio, turėjau išsiruošti į kelią beveik prieš parą -paskutiniu autobusu.
Kai atvykau į galutinę stotį, iki skrydžio buvo likę apie dvylika valandų... ir 15 kilometrų iki oro uosto. Ir, žinoma, beveik jokio kursuojančio viešojo transporto. Išsiaiškinau, kad kažkoks budintis autobusas važinėja kas kelias valandas... Trumpiau tariant, kiek pasvarstęs nusprendžiau, kad bus visai smagu pasivaikščioti po snaudžiantį kalėdinį Mančesterį ir 15 kilometrų tikrai nebuvo tas atstumas, kuris keltų man nerimą. Įsijungiau GPS programėlę, rodančią tik transporto maršrutus, ir pirmyn.
Eidamas per Mančesterį nepamačiau nieko ypatingo, tiesą sakant. Padėjau vietiniams anglams „užsistumti“ mašiną, o šiaip – jokių incidentų, jokių kitų kontaktų su vietine fauna ar kitokių problemų. Oras puikus, jokio vėjo... Ėjau sau, sekdamas GPS piešiamą maršrutą, ir tiek.
Netrukus, kaip ir tikėjausi, programa išvedė mane į greitkelį. Signalas rodė sukti didžiuliu žiedu, bet, po galais, aš juk ne sumautas automobilis ir neprivalau kulniuoti papildomus kelis šimtus metrų. Perlipau apsauginius barjerus, perkopiau kalnus ir pakalnes transporto žiedo viduryje, ir, įveikęs dar vieną užtvarą, atsidūriau greitkelio tiesiojoje.
Kaip ir reikėjo tikėtis, labai toli nenuėjau. Puikiai žinojau, kad greitkeliuose pėstieji nepageidaujami, lygiai taip pat gerai supratau, kodėl. Todėl ėjau įtempęs akis bei ausis ir per trumpą kelionę praleidau visus du sutiktus mano pusėje važiavusius automobilius, pats luktelėdamas už apsauginio barjero.
Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad bandžiau eiti link tikslo ir NE greitkeliu. GPS piešiamas maršrutas telefone nesitraukė nuo greitkelio, o aš kulniavau kažkokiu arklių zigzagais pramintu keliukpalaikiu greta.
Su nerimu stebėjau, kaip mano padėtį šioje planetoje vaizduojanti ikona programoje lėtai tolsta nuo siūlomo maršruto, kol – aišku, kaip kitaip... Visas piešinys galiausiai staiga trach babach persipaišė ir GPS ėmė siūlyti alternatyvų maršrutą, iš pažiūros paprastą kaip Minotauro labirintas.
Nusprendžiau, kad to man gana ir tiesia linija patraukiau statmenai atgal link greitkelio. Laba diena, mane nuo jo jau skyrė aukšta spygliuota tvora. Galutinai supratęs, kad daugiau nuo greitkelio laisva valia nesitrauksiu, ėmiau pėdinti atgal ieškodamas tvoros pradžios.
Dingtelėjo mintis, kad galėčiau eiti ir toliau bei tikėtis atrasti tvoros galą... Bet nuo šios idėjos mane atkalbėjo mano paties vaizduotė, parodžiusi man paveikslą, kaip aš džiaugsmingai prieinu vielinį spygliuotą akligatvį kokioje jaukioje angliškoje kolonijoje. Pilnoje malonių jos gyventojų, suprantama. Per Šv. Kalėdas. Tikrai. Sakyčiau, sveiki gyvi, štai ir Kalėdų senis atėjo.
Na jau ne. Laimei, netoli teko grįžti, kol aptikau ką tik pražiopsotą būdą apeiti tvorą ir vėl atsidurti greitkelyje. Po kelių minučių vėl tvirtai žingsniavau juo. Va tada atėjo metas ir finaliniam akcentui, kuris tik dabar atsako į klausimą, kodėl toli greitkeliu aš nenuėjau.
Šalia manęs tyliai ir ramiai pričiuožė policijos automobilis. Be jokių įjungtų švyturėlių ar kitų panikos ženklų. Pareigūnas nuleido keleivio durelių langą ir be įžangų ramiai man tarė: „Jūs einate greitkeliu“. Tikrai, visiškai nebuvau sutrikęs.
Taip pat ramiai atsakiau: „Žinau.“
Tada sekė dviejų sekundžių pauzė, kurią pareigūnas akivaizdžiai išnaudojo pirminei vizualinei mano personos psichiatrinei ekspertizei. Tada jis lygiai taip pat ramiai prašneko vėl, truputį kilsteldamas balso toną ties antru žodžiu: „Jūs negalite eiti greitkeliu“.
Aš lygiai taip pat ramiai pakartojau: „Žinau“. Ir, nelaukdamas antros ekspertizės bei jos išvadų, pareigūnui trumpai paaiškinau visą padėtį. Kodėl aš čia; kad esu ne vietinis; kad nėra jokio viešojo transporto; kad aš suvokiu, ką darau ir esu atitinkamai budrus, ir net, kad ignoruodamas GPS bandžiau eiti šalia greitkelio, bet susidūriau su padidinta rizika visiškai paklysti ir pavėluoti į lėktuvą, o tas yra visiškai nepriimtina.
Pareigūnas vis dėlto žvilgsniu atliko dar vieną psichiatrinę ekspertizę, kas reiškė dar dvi sekundes tylos... ir tada prasidėjo Šv. Kalėdos!
„Šok vidun“, – draugiškai pratarė policininkas, galvos judesiu mosteldamas į priekinę sėdynę.
Iki oro uosto buvo likę tik penki kilometrai, kuriuos nuvažiavom su vėjeliu. Pareigūnas per radiją perdavė, kad problema išspręsta. Tada paklausė, į kurį terminalą važiuoju. Atsakiau, kad kol kas nesuku sau dėl to galvos; ketinau pažiūrėti į savo bilietą ir sužinoti tai, jau būdamas oro uoste.
Malonus vyrukas pasakė, kad išleis mane ties pirmu terminalu, už ką aš jam patvirtinau būsiąs labai dėkingas. Taip ir nutiko: policijos automobilis sustojo tiesiai prieš terminalo duris. Kuo nuoširdžiausiai padėkojau pareigūnui, palinkėjom vienas kitam laimingų Šv. Kalėdų, ir išsiskyrėm.
Negaliu to patvirtinti, bet esu įsitikinęs, kad šiluma tą vakarą užliejo ne tik mano plaučius. Tikrai, plaučius, nes jaučiau, kaip kažkokie neištarti žodžiai, kažkokie jausmai, lyg juokas, lyg kažkokia šilumos bomba dar ilgai stirksojo gerklės viršuje, nesiryždama išsiveržti lauk tuštutėliame Mančesterio oro uoste.
Užtat ji tiesiog švieste švietė mano veide, priversdama mane visą vakarą nevalingai šypsotis.
P.S.: rašydamas paskutinius sakinius, netikėtai padariau paprastą atradimą: ši istorija mane iki šiol verčia nevalingai šypsotis. Atrodo, tai amžina. Sėdžiu štai ir svarstau: argi tai ne viena nuostabiausių Kalėdinių dovanų, kurias kada nors esu gavęs svečioje šalyje iš absoliučiai svetimo žmogaus? Tai buvo tikros Šv. Kalėdos Anglijoje, mieli tautiečiai, visomis prasmėmis, sakau jums...
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų kuriozas!“ Pasidalykite savo Kalėdų istorija, kai šventės baigėsi kuriozu ir dalyvaukite konkurse. Siųskite savo istoriją el. paštu – bendraukime@lrytas.lt. Daugiausiai perskaitymų sulaukusi istorija bus apdovanota Twinkly prizais.
Twinkly papuoš jūsų namus TWD060STP-B išmaniąja lempučių girlianda, kuri keičia spalvas ir gali būti valdoma telefonu!
Nugalėtojai bus skelbiami 2024 m. sausio 3 d. portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
