Komandiruotė su vedusiu bendradarbiu tapo lemtinga – ryte prašviesėjus sąmonei apėmė gėdos jausmas

Gyvenau galvodama, kad Kupidonas savo strėle gali sužeisti tik jaunus, gyvenimo džiaugsmu trykštančius žmones. Jaunystėje taip ir buvo nutikę. Na, nesu aš ir dabar dar kokia griuvena, o ir iki pensijos dar ne vieną porą batų teks suavėti.

Komandiruotė su vedusiu bendradarbiu net aptemdė sąmonę. Prabudus ryte apėmė gėdos jausmas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Komandiruotė su vedusiu bendradarbiu net aptemdė sąmonę. Prabudus ryte apėmė gėdos jausmas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Monika

Feb 17, 2024, 8:11 PM

Gerų 15 metų esu išsituokusi ir palaidojusi visas viltis į asmeninę laimę ir juo labiau meilę. Turbūt pasitvirtina liaudies išmintis, kad mes čia, žemėje, planuojame, o Dievulis ten, aukštybėse, mums ruošia siurprizą.

Taip nutiko ir mano atveju. Dirbu tokioje srityje, kad kartas nuo karto tenka išvykti į užsienį, į seminarus. Taip nutiko ir šį kartą artėjant Valentino dienai. Nors turėjau gana puikų tą šeštąjį jausmą, šį kartą buvo visiškas štilis – jokių nuojautų.

Kai viršininkas išlemeno: „Tu ir Gintaras vyksite į 2 dienų seminarą“, aš lyg ir nusiminiau, nes turėjau savo žemiškų planų. Kadangi reikėjo išvykti jau kitą dieną, sukandusi dantis dėliojausi kelionei reikalingą mantą.

Buvo galimybė vykti autobusu, tačiau mano bendrakeleivis primygtinai siūlėsi vykti jo automobiliu. Ką darysi – teko sutikti. Ankstyvą rytą Gintaro automobiliui įriedėjus į mano kiemą labai nenoriai koja už kojos išsliūkinau pro namų duris. Būčiau žinojusi, kokie nuotykiai manęs laukia priešaky, būčiau išskridusi lyg ant sparnų.

Darbovietėje su šiuo jaunu vyru visada laikėmės pagarbaus atstumo. Manau, nei aš, nei jis neturėjome jokių pavojingų ketinimų, tačiau likimas buvo numatęs mums iškrėsti tikrų tikriausią pokštą.

Sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą, įsikūrėme viešbučio kambariuose, papietavome. Seminaras buvo numatytas tik kitą dieną, todėl turėjome laisvą popietę, vakarą ir naktį. Vienas kitą pažinojome ne per labiausiai, todėl įsidrąsinęs jaunuolis perėmė iniciatyvą į savo rankas.

„O gal jis jau iš anksto turėjo kokių nors planų mano atžvilgiu? O gal jis buvo koks nors nepataisomas Kazanova?“ – šito aš nežinojau ir, tiesą sakant, man visai nerūpėjo iki tos lemtingos nakties, tapusios nauju mūsų santykių atskaitos tašku. Gintaras pasiūlė vakare susitikti jo viešbučio kambaryje arbatos puodeliui.

Laikrodžio rodyklei sustojus ties 19 valanda, nedrąsiai pasibeldžiau į savo bendrakeleivio kambario duris. Pasirodo, jis manęs laukė: padengė stalą, uždegė cinamonu kvepiančią žvakę, vidury stalo pastatė viskio butelį. Atkreipiau dėmesį, kad jis buvo nugertas.

Atsukdama to vakaro įvykių seką atgal, manau, kad taip elgėsi norėdamas įgyti drąsos. Juk jis net nenumanė mano tolimesnio elgesio. Susėdome prie stalo, įsišnekėjome. Pasirodė, kad turime bendrų pomėgių. Tai – literatūra ir sportas.

Ragaujant viskį mūsų liežuviai vis labiau atsirišo. Iš kažkur atsirado muzikos šaltinis, kortos. Pradėjome žaisti. Netikėtai nuskambėjo pasiūlymas: „Kas pralošia, tas nusivelka vieną drabužį“. Kažkodėl manęs nenustebino šie jo ištarti žodžiai. Gal todėl, kad buvau apgirtusi.

Kadangi esu prasta kortų žaidėja, tad teko paaukoti vieną drabužį po kito. Visa laimė, kad už lango buvo ne vasara, o dar žiema, todėl ant savęs turėjau rezervinių apdarų kiekį – tai mane išgelbėjo. Aišku, tam tikrą laiką. Vėliau jie tirpte tirpo lyg pernykštis sniegas.

Vieną akimirką sėdėjome prie stalo, gurkšnojome viskį, o jau kitą buvome atsidūrę lovoje. Viskas vyko labai greitai. Net neapsižiūrėjome, kaip išaušo Valentino dienos rytas. Prašvitus ir prašviesėjus sąmonei apėmė gėdos jausmas.

„Kas dabar bus? Kaip reikės pažiūrėti bendradarbiui į akis?“ – tokios ir panašios mintys sukosi galvoje. Kuo greičiau apsivilkau drabužius ir tyliai, kad neprižadinčiau likimo draugo, išsmukau iš kambario.

Neanalizavau, kodėl taip nutiko. Mano savijauta buvo tokia, tarsi būčiau prarijusi mietą. Netrukus kažkas pasibeldė į mano kambario duris.

„Ką daryti? Atidaryti duris ar ne?“ – mąsčiau. Vis dėlto atidariau. Širdis iš jaudulio buvo nušokusi į pačius kulnus.

„Labas rytas. Su Valentino diena“, – ištarė Gintaras.

„Labas rytas“, – iš gėdos man norėjosi prasmegti skradžiai žemę.

Nusileidome papusryčiauti. Vienas kitam nė žodžio nepratardami valgėme. Vengiau jo žvilgsnio.

Visa laimė, kad netrukus prasidėjo konferencija, todėl gerą pusdienį apsiėjome be bendravimo. Minioje žmonių man buvo drąsiau. Kelis kartus pastebėjau, kad Gintaras mane stebi. Sėdėjau ir galvojau: „Juk jis vedęs, turi 2 nedidelius vaikus. O kaip jis žmonai pažiūrės į akis?“

Tokie ir kiti klausimai sukosi ir sukosi mano galvoje. Visa laimė, kad rytoj ryte išvykstame į namus. Sekmadienį dar turėsime laisvą, o jau pirmadienį teks eiti į darbą ir, nori ar ne, susitikti su Gintaru. Dar vienas vakaras galėjo susiklostyti panašiai kaip ir pirmas, bet aš sąmoningai vengiau istorijos atsikartojimo.

Išaušus rytui pajudėjome namų link. Visą kelią abu tylėjome – skendėjome savo apmąstymuose. Aš apsimečiau mieganti ir vis mintyse kartojau: „Kad tik greičiau pasiektume namus“.

Galų gale pasiekėme kelionės tikslą.

„Ačiū už kompaniją“, – lyg žirnius išbėriau žodžius ir stryktelėjau per vartelius į savo asmeninę erdvę – kiemą.

„Ačiū Dievui, esu jau namuose“, – raminau save.

Nepastebimai pralėkė sekmadienis. Išaušo pirmadienis. Sukaupusi visą drąsą peržengiau darbovietės slenkstį. Visą dieną stengiausi nesusitikti su mane kelionėje suviliojusiu Gintaru. Darbo pabaigoje stojome vienas kito akistaton.

„Labas, Monika“, – pasisveikino jis.

„Labas, Gintarai“, – atsakiau.

„Važiuoju į tavo pusę pas draugą, galiu pametėti tave į namus“, – pasiūlė jis.

„Ačiū, šiandien ilgiau padirbėsiu – susikaupė darbų“, – sumelavau. Bėk nebėgusi – išauš ta diena, kai nebus, kur trauktis. Pastebėjau, kad vis dažniau galvoju apie Gintarą, ieškau jo akimis, o kelionėje patirti malonumai vis labiau virpina mano širdį. Visa tai reiškė, kad aš tapau neabejinga Gintarui. Kasdien nėriausi iš kailio, kaip man pasipuošti. Įsigijau naujų madingų drabužių. Visada buvau pasipuošusi, pasitempusi.

Laikui bėgant dingo gėdos dėl savo poelgių jausmas – jį pakeitė susižavėjimas, aistra. Mano akys įgavo spindesį. Jei iš pradžių slapsčiausi nuo savo jaunojo gerbėjo, tai dabar visada akimis jo ieškojau, ausimis bandžiau pagauti jo balso tonacijas, liūdėjau, kai jo nebūdavo darbe.

Kartą atostogaudama atsitiktinai užklydusi į skelbimus su darbo pasiūlymais nustėrau – mūsų įmonė ieško gamybos vadovo. Širdis lyg pašėlusi vis stipriau ėmė plakti.

„Kodėl jis išeina? Gal nori nutraukti su manimi visus santykius?“ Šie ir kiti kylantys klausimai nedavė ramybės. Grįžusi iš atostogų Gintaro darbe jau neradau.

Pasirodo, jis rado pelningesnę veiklą – taip tvirtino mano bendradarbiai. Laukiau Gintaro skambučio ar žinutės. Tik po ilgų ir juodų 2 mėnesių telefono ragelyje išgirdau jo balsą.

„Labas, čia aš“, – ištarė. Nieko neklausinėjau kas ir kodėl. Susitarėme susitikti.

Nuo šio skambučio vėl viskas grįžo į ankstesnes vėžes. Tik mūsų susitikimai tapo retesni, nes jis dirbo kitame mieste. Valentino dienos išvakarėse nutikęs nuotykis buvo tarsi gaivus artėjančio pavasario šuoras. Po jo jau ne vienerius metus Valentino diena tapo mums laukiamiausia. Ir šiemet vienas kitam padarėme siurprizą. Tiesiog nutylėsiu kokį – tegul visa tai lieka paslapty.

Ši istorija dalyvauja Valentino dienos konkurse „Karščiausias mano meilės nuotykis“!

Pasidalinkite savo istorija ir jūs! Daugiausiai skaitytojų surinkusios istorijos autorius laimės nepamirštamą naktį dviem „Vilnius Grand Resort“. Galės mėgautis poilsiu viešbučio „Deluxe“ kambaryje, pusryčiais, neribotu apsilankymu „Aqua Pool“ baseine ir 2 val., „Vitality SPA“ baseinų ir pirčių erdvėse.

Jūsų istorijų lauksime bendraukime@lrytas.lt iki vasario 17 d. Nugalėtoją paskelbsime vasario 18 d.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar panaikinta PVM lengvata tikrai žlugdo maitinimo verslą?